Skip to content

60 metų – kaip viena diena

Lina RAGINYTĖ

Gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni, ir tai, kaip tu apie tai pasakoji.

G. G. Marquez

Rodos, kokie platūs vartai buvo anuomet išeiti, o sugrįžti, bėgant laikui, tie vartai tampa per siauri… Tik ne tiems, kuriuos širdis ir buvę artimi veidai traukia atgal, nes čia – buvusi miela mokykla, čia tėvų namai. Iš Vilniaus, Kauno, Utenos, kitų Lietuvos bei rajono kampelių, pėsti ir važiuoti, į klasės susitikimą po 60 metų atvyko trisdešimt buvusių VI tuometinės Ignalinos vidurinės mokyklos laidos abiturientų.

Rodos, tik vakar išėję…

Ignalinos 1-ąją vidurinę mokyklą 1954 m. birželį baigė iki šiol didžiausia (net 76 mokiniai) abiturientų laida, mokinius jungusi į 3 klases, kurioms vadovavo Aldona Kruopytė, Aldona Pinkevičiūtė ir Ona Žiūkaitė.

Praėjusią vasarą buvę bendraklasiai susitiko švęsdami 60-ies metų mokyklos baigimo sukaktį. Žinoma, laikas bėga, keisdamas net ir tradicijas. Nežinia, kas lėmė tokį pasirinkimą, bet buvusieji bendraklasiai šįkart nedarė jokių įspūdingų iškilmių, kelionių po mokyklą, po miestelį, į kapinaites. Gal tai naujai besiformuojančios tradicijos, o gal tiesiog beveik 80-ies metų sulaukusiųjų VI laidos abiturientų lūkesčiai ir norai kiek pasikeitė. Niekur nebekeliavę, visi iškart suvažiavo į dviejų bendraklasių, sukūrusių šeimą, vasarnamį.

Amžiaus branda ir jaunystės juokas

Šeštosios laidos buvusieji abiturientai kone iš visų mokyklos laidų išsiskyrė draugiškumu. Jie jau 60 metų palaiko ryšius ir, kas keisčiausia – kasmet tie ryšiai ne blėsta, o priešingai – stiprėja. Ne gana to, 8 susirado antrąsias savo puseles tarp bendraklasių ir taip susikūrė net keturios bendraklasių šeimos. Išskirtinis šios laidos bruožas – daugumos nepertraukiamas bendravimas, buvę bendraklasiai susitikdavo vis dažniau: 10-ies, 20-ies, 30-ies, 40-ies, 45-erių, 50-ies, 55-erių ir dabar 60-ies metų mokyklos baigimo progomis. Kaip visada, taip ir šįkart, nepriklausomai nuo užimamos padėties visuomenėje ar titulų, visi bendravo vienodai paprastai. Vertino vieni kituose ištikimybę, gerumą, draugiškumą, sąžiningumą, humoro jausmą. Kiekvienas pasakojo savo nueito gyvenimo įspūdžius ir savijautą tądien, džiaugsmus ir rūpesčius. Prisiminė galybę mokyklinių nuotykių, dainų.

Vertingiausia, kas atrandama bendraklasių susitikimuose, tai išgrynintas bendravimas ir jausmai jaunystės draugams, kuriuos gyvenimas įamžina išliekamos vertės ženklais. Anot pačių bendraamžių, susitikimas atgaivino jaunystės prisiminimus, „pakrovė“ energijos, gaivališku pažinimo džiaugsmu įsiliejusios į tykiai tekančią gyvenimo išminties upę.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!