Skip to content

Renkami rajono Metų ūkininkai

Lina KOVALEVSKIENĖ (www.ignalina.lt)

Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba ir rajono savivaldybė kasmet organizuoja geriausių ūkininkų konkursą. Konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai paprastai pagerbiami besidžiaugiant derliumi rudens gėrybių mugėje. Rugsėjo 12 d. vertinimo komisija aplankė tris ūkius, kurių šeimininkai yra Ūkininkų sąjungos nariai ir šiemet pretenduoja tapti rajono Metų ūkininkais. Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Marijona Lukaševičienė sakė, kad šiais metais labai norėjosi surasti mūsų kaimo perliukus, nuoširdžius paprastus žmones, kurie ramiai dirba, stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl bendruomenės. Šiuo metu rajone yra 73 stambūs (2013 m. buvo 36), daugiau nei 100 ha, ūkiai, smulkesnių – apie 2700. Bendras 2014 m. deklaruotas žemės plotas – 42 962 ha.

Konkurso „Metų ūkis“ komisijoje – Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ignalinos biuro vadovas Henrikas Boguška ir savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėja Natalija Truchina. Šie žmonės rajono ūkininkams puikiai pažįstami, su jais tenka susitikti sprendžiant įvairius klausimus, konsultuojantis, dalyvaujant seminaruose ir mokymuose.

Mikalave

Pirmiausia buvo aplankyti Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, Mikalave, ūkininkaujantys Inga ir Algirdas Cicėnai. Algirdas ūkininko duoną valgo nuo 1991 m., kai tik tėvai atsiėmė žemę. Tėvui mirus, ūkininkavo kartu su mama, o savarankiškai tvarkytis pradėjo nuo 2006 m. Vedė, nusipirko kaimynų sodybą, renovavo namą, ėmė plėsti ūkį. Dabar jauno ūkininko valdose daugiau nei 300 ha, pagrindinė veikla – javų auginimas. Sėkmingai ūkininkauja ir jo brolis dvynys Stasys. Jie abu – dideli seniūnijos pagalbininkai: kai reikia žiemą kelius valyti, nereikalingus medžius išpjauti ar kitą kokį darbą atlikti. Algirdas dar prisipažino esąs aistringas medžiotojas. Žiemą, kai ūkyje darbo mažiau, šiai veiklai jis atsiduoda visa širdimi.

Algirdas kartu su žmona Inga augina kol kas vienturtį sūnelį Jokūbą. Šešiametis tėvų džiaugsmas, kaip pasakojo mama, tik grįžęs iš darželio, bėga kieman, kur randa pačių geriausių žaislų. Tai traktoriai, kombainai ir kitokia technika, kuri tiesiog traukia mažąjį ūkininką. Nors technikos tikrai daug ir įvairios (įspūdingiausiai atrodo naujas modernus kombainas), bet Algirdas juokauja, kad jos vis negana: „Iki pilnos laimės dar reikia vieno traktoriaus ir krautuvo“. Kieme kyla didžiulio garažo sienos, kad būtų kur visą techniką tvarkingai sustatyti, vyras dar pasakoja apie planus įsirengti ir džiovyklą.

Inga apgailestauja, kad dėl kiaulių maro teko išpjauti visas kiaules, nors jos ir augintos laikantis visų reikalavimų. Dabar turi dvi karves, telyčią, veršį. Kiaulininkystė buvo neblogas moters uždarbis, o dabar ji planuoja ieškotis kokios nors kitos veiklos. Anksčiau dirbo parduotuvėje. Paklausta, ar pavyks susirasti darbo, net nedvejoja, kad tikrai pavyks. „Netikėkit jūs tomis bedarbystėmis, kas tik nori dirbti, tas ir dirba…“, – sako ūkininkai ir pasakoja, kaip yra sunku surasti tikrai dirbti norinčių. Kita vertus, jų šeima tikrai gali būti pavyzdys kitiems. Smagu buvo pasisvečiuoti šių jaunų ir darbą bei kaimą mylinčių žmonių namuose.

Gilūtose

Toliau kelias vedė į Gilūtas. Čia komisijos jau laukė ir kieme pasitiko Zita ir Alvydas Rakečiai. Linksmi, malonūs žmonės pirmiausia aprodė savo sodybą, tvartus ir kluonus. Sunku ūkininkams sutilpti 23 arų sklypelyje, taigi tenka prašytis ir pas kaimynus. Gyvena jie ankštokai, bet draugiškai. Kieme žvilgsnius pirmiausia traukė gražiai išrikiuoti traktoriukai, o paskui – būreliais besikapstinėjančios įvairių veislių vištos, gaidžiai ir mažutėliai, kaip trupinėliai, viščiukai. Tik žiūrėk, kur dedi koją, kad nesumindytum. Šeimininkė džiaugėsi savo vištaitėmis ir vardijo: „Štai čia perlinės, čia kuoduotosios, čia kochankinės, o čia didieji bramai…“ Visų ir neatsiminsi.

Rakečiai ūkininkauja nuo 2004 m. Jų ūkis mišrus, turi 85 ha žemės (30 ha savos, kitą nuomoja), taip pat laiko 11 karvių. Tik, va, su pieno pardavimu vis liūdniau ir liūdniau darosi. Kaip sakė Zita, antrąją liepos dekadą litro kaina buvo vos 43 ct, o dabar išvis nežinia, kiek mokės. Karves ūkininkė melžia rankomis. Kaip pati sako, jau reikėtų modernizacijos, bet kad negali žinoti, kaip čia toliau su ta pienininkyste seksis, galbūt reikės atsisakyti.

Alvydas gimė ir augo Gilūtose, Zita kilusi iš Adutiškio. Rakečių šeimoje – 4 sūnūs (Andrius, Robertas, Laurynas ir Rimvydas), du jau studijuoja, du dar mokiniai, visi puikūs pagalbininkai. Tėtis tikisi, kad bent vienas tai tikrai sugrįš į ūkį. Alvydas ir Zita, nuolat beplušėdami savo ūkyje (vyras dar dirba pasienio tarnyboje), suspėja suktis ir bendruomenės reikaluose. Alvydas – bendruomenės pirmininkas, Zita – seniūnaitė. „Visur esam įsikinkę, tik spėk lėkti…“, – juokiasi moteris. O ji dar ir puiki kepėja. Svečius vaišino burnoje tirpstančiomis spurgomis, savo firminiu keksu, kitais gardėsiais. Nuolat besišypsanti šeimininkė sakė, kad jos receptai paprasti, tačiau jei kas išbando, tokio paties rezultato neišgauna. Matyt, kepėja turi kažkokią tik jai vienai žinomą paslaptį… Štai taip ir gyvena Rakečių šeima – draugiškai, vis kartu dirbdami, vis pajuokaudami, savimi ir savo darbu pasitikėdami. Apie šiuos ūkininkus M. Lukaševičienė sakė: „Dūšios žmonės. Tikri savo krašto patriotai. Džiaugiasi širdis su jais bendraujant…“

Kazitiškyje

Na, ir trečiasis ūkis. Komisija atvyko į Kazitiškį, pas Drąsutį ir Vandą Jelinskus. Gražus namas, puikiai sutvarkyta aplinka, išpuoselėti gėlynai, jaunas, gerai prižiūrėtas sodas, daržas – visa tai rodo, kad čia gyvena tikrai darbštūs žmonės. Ponas Drąsutis svečius pasitinka kieme ir iškart pasiūlo paskanauti čia pat, šalia namo, įveistame avietyne raudonuojančių uogų. „Visi mūsų svečiai pirmiausia čia stabteli…“, – juokiasi šeimininkas. Vanda aprodo gėlynus, pasidžiaugia juos puošiančiais įdomiais medžio drožiniais, kuriuos padarė auksinių rankų meistras Eduardas Velička, o paskui vedasi į šiltnamį. Čia dar pilna pomidorų, paprikų. Tikrai geras derlius. „Mes visada turėjom ūkelį, anksčiau gyvenom pas vyro tėvus Sabališkėje, paskui persikėlėm į Kazitiškį…“, – pasakoja moteris.

Jelinskai rimčiau ūkininkauti pradėjo prieš 15 metų, dabar jie turi 18 ha nuosavos ir 40 ha nuomojamos žemės, laiko šešias karves. Ūkio darbuose daug padeda sūnūs Laurynas ir Karolis. Drąsutis – Kazitiškio seniūnas, Vanda dirba pašte, tad nuobodžiauti jiems netenka, veiklos ir rūpesčių – per akis. Ūkininkai tikrai nesiskundžia, priešingai – džiaugiasi, kad dirbantis kaimo žmogus gali gerinti savo buitį, naudotis Europos Sąjungos parama. „Europa mums labai „sumačija“. Daug kas remontuojasi, tvarkosi, tikrai gražėja sodybos kaime“, – sako ponia Vanda.

Besisvečiuojant šiuose ūkiuose buvo ne tik apžiūrėtos sodybos, turima technika, bet ir užpildytos specialios konkurso anketos. Kiekvienas punktas bus įvertintas nurodyta balų suma, tuomet ir paaiškės, kam skirta pirmoji, antroji ir trečioji vietos. Tačiau tai tik formalumas. Visi ūkininkai vienodai verti gražiausių žodžių ir pagarbos. Viešnagė jų svetinguose namuose paliko daug malonių įspūdžių ir įkvėpė teigiamos energijos. Šie darbštūs ir nuoširdūs žmonės – tai tikroji kaimo gyvybė ir puošmena, rajono ir Lietuvos turtas. Tebūna jų sunkus darbas vainikuotas.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje