Į Mažulonis atėjo ruduo. Beje, kitur jis irgi atėjo, bet šį kartą pabūsiu savanaudiška ir pradėsiu tik apie savo kiemą.

Taigi, atėjo ruduo, ir būtų metas viščiukus skaičiuoti. Kadangi viščiukų nė viename Mažulonių kaimo kieme bėgiojančių nemačiau, belieka apsidairyti, ką gamta padovanojo, žinoma, tiems, kas pasiimti netingėjo.

Uogų šiemet, gali sakyti, nebuvo. Aplinkui Mažulonis jų ir šiaip nedaug būna, o šiemet visai tuščia buvo. Kitur, beje, irgi, nes mėlynės turguje gal tik kokią vieną kitą dieną mažiau negu dešimt litų už litrą kainavo, o bruknių kaina irgi buvo panaši. Bet ir vienos, ir kitos jau baigėsi.

Spanguolių dar yra, bet ir jų šiemet labai mažai, ir tos pačios smulkutės. Žodžiu, už uogas prie pensijos ar pašalpos mažai kam pavyko prisidurti.

Grybai vasarą irgi nuvylė. Voveraitės visiškai nedygo tuo metu, kai joms derėjo dygti, nes miškas buvo sausas sausutėlis, net pelkės sugebėjo išdžiūti. O ir miškų, kuriose jos galėtų dygti, aplink Mažulonis, gali sakyti, neliko, jie iškirsti. Dabar teks laukti, kada jie vėl užaugs. Čia jau ne mums, tik anūkams. 

Tiesa, rugsėjį baravykų ir raudonikių buvo galima prisirinkti, bet voveraitėms dygti jau buvo vėlu, tai jos ir nebepasirodė. O geruosius grybus rinko tik tie, kurie savo šeimyna rūpinasi – ne pardavimui, o sau. Geros šeimininkės šiek tiek prisidžiovino, kad ne vieneriems metams užtektų. Mat niekas nežino, ar kitais metais grybų bus. Veikiausiai ne, pas mus baravykai tik kas kelinti metai uždera.

Bet po šių metų kažin kada grybų sulauksime. Grybiena miškuose visiškai išardyta. Per visą amželį neteko miške matyti tokių ištisinių arimų – visur juoda, viskas šernų knyslėmis išarta. Ir kur nebus išarta, jeigu šernų pas mus po audringo jų naikinimo vajaus prisiveisė kaip niekada daug: ir miške gali juos sutikti, ir lauke. Kitų žvėrelių, ypač kiškių, nebematyti, tik lapės ir šernai.  

Tiesa, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius per radiją aiškino, kad šernų Lietuvos miškuose liko labai nedaug. Girdėjau – pasak jo, ir Ignalinos rajone ne šernai dėl kiaulių maro kalti, nes jų beveik nebėra.

Ir žinok, ar šis biurokratas taip nusišnekėjo todėl, kad pagal pareigas jam tai priklauso, ar kad Vilniuje tikrai šernų nebėra, tik šiaip kiaulės.

O pas mus šernai tiesiog puotauja. Štai prieš gerą savaitę jau įdienojus užėjau į mišką per šimtą metrų nuo sodybos. Girdžiu – sukriuksėjo. Paėjau truputį: ogi stovi banda, visi knysles pakėlę žiūri ir nebėga. Draugiškai nusiteikę, tarsi siūlytų: eik šen, kartu paknisime. Suskaičiavau dvidešimt keturis, gal kokio mažesnio ir nepastebėjau. Bet knisti nėjau, palikau šernus toliau grybauti ir pasukau į kitą pusę.

Aišku, gali būti, kad visi šernai tikrai buvo dingę. Tačiau kai išgirdo, kad Valentinas Mazuronis į Briuselį išvažiavo, tada ir vėl savo darbus pradėjo.

Bet kam tai rūpi? Planai įvykdyti, visi atsiskaitė, medžiotojai išmokas gavo, veterinarijos prievaizdai premijas išsidalijo. Žmonės kiaules buvo priversti išskersti? Gamta, kaip sakoma. Ką žmogus prieš ją gali? Nebent pakovoti.

Bet šį kartą sau buvau pažadėjusi tik apie gražius rudeniškus dalykus rašyti. Taigi, viskas aplinkui gražu. Medžių lapai gelsta ir rausta, krinta. Saulutė pašviečia, lietutis pakrapnoja. O visokios kiaulės ir valdininkų kiaulystės – kam apie tai. Ką tai pakeis. Nereikia dėl to jaudintis – sveikata brangiau.