„Kiekvienas žvejas turėdavo nuosavą blizgę, dažnai paveldėtą iš tėvo, kuris ją būdavo paveldėjęs irgi iš savo tėvo, tad ji būdavo ne tik šeimos maitintoja, bet ir relikvija. Nieko nuostabaus, kad kiekvienas žvejys masalą, kuris žiemą maitindavo šeimą, laikydamasis nerašytos šimtametės tradicijos, kruopščiai slėpdavo nuo svetimų akių. Anuometinių blizgių kalibras dabar kelia nuostabą ne tik ešerių, bet ir sterkų bei lydekų žvejams.“ 

Viktoras Armalis, 2011 m.

Jonas BALTAKIS

Neseniai, rašydami apie Palūšės kermošių, pasakojome apie Reginos ir Broniaus, Sigos ir Gedimino Šatkauskų šeimos parodą, tuomet surengtą amatų centre. Ypač sudomino ponios Reginos šeimos (Kisielių) šimtametė blizgių istorija bei jos senelio Vinco Kisieliaus, Lietuvos savanorio, istorija. Nutarėme tuo pasidomėti giliau, nes tiek viena, tiek kita istorija verta plunksnos ir viešumo. Pirmasis pasakojimas apie Kisielių blizges, šiemet gavusias tautinio paveldo sertifikatą, pirmą tokį Lietuvoje.

Sertifikatas, kokio dar niekas neturi

„Pernai sūnus Gediminas, pagal profesiją matematikas statistas, mūsų nuostabai, susidomėjo sodininkyste ir dalyvavo kursuose apie sodininkystę ir vaismedžių veisles. Grįžęs iš tų kursų pareiškė – sieksim sertifikato. Blizgėms, kurias saugom, kaip šeimos relikviją, nes jos yra tautinis paveldas. Ilgai nedvejodama, sakau – darom. Mat nuo vaikystės tėvuką Gediminą Kisielių atsimenu kaip visą laiką bekalantį, bedarantį blizges ir jas visiems aplinkui dovanojantį. Ir kaimo draugams, ir aukštiems žmonėms. Tėvo gamintomis blizgėmis žvejojo Antanas Sniečkus, Mokslų Akademijos prezidentas Juozas Matulis ir daugelis kitų tiek Lietuvos, tiek kitų kraštų žinomų žmonių.

Bet reikėjo surinkti šimtametę blizgių gamybos istoriją. Nuo ko pradėti? Atsiminėm, kad sūnui Gediminui besimokant šeštoje ar septintoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja jam buvo pavedusi sudaryti šeimos genealoginį medį (tuomet jis mokėsi Vilniuje, dabartinėje „Gabijos“ gimnazijoje). Mes tokie – jei liepta, darydami galvas prasiskelsim, bet padarysim. Ir mes tą medį „užauginom“. Gal su klaidom, bet gana gilų ir neblogą. Tad grįžom dabar prie jo. Dar naudojomės pusbrolio Eduardo surinkta archyvine medžiaga, kuri kaupta bajorystei patvirtinti. Naršėm interneto archyvus, kapstėmės kitur, bet tą šimtametę šeimos istoriją po kruopelę, po faktelį surinkome. Ir šiemet Žemės ūkio ministerijoje gavome pirmą tokį Lietuvoje tautinio paveldo sertifikatą Nr. 00648. Jis išduotas birželio 19 d., užregistruotas liepos 3 d.“, – pasakojo ponia Regina.

Visą istoriją rinko Regina su Broniumi, sūnus Gediminas daugiau vadovavo, duodavo užduotis – ko ieškoti, ką surasti. Dabar Šatkauskai didžiuojasi atliktu darbu, nes iš užmaršties prikeltas prosenelis Vincas Kisielius, Lietuvos savanoris, apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyties Kryžiumi, įteisinta vertinga blizgių kolekcija. Vertingiausios kolekcijos dalies, saugomos specialiame lagaminėlyje, su kuria siekta sertifikato, iš rankų nepaleidžia Gediminas, jos net tėvams nepatiki. Kitą blizgių kolekcijos dalį saugo Šatkauskai.

„Kai tėvo draugai palūšiečiai Stanislovas Rastenis ir Vytautas Gudelis susipažino su surinkta istorija ir blizgių kolekcija, net ašaras nubraukė. Kermošiuje Vytautas paėmęs blizgių kolekciją sakė: „Va, beveik visas pažįstu, esu matęs, rankoje laikęs“. Ir ašaros tik papt, papt ant grindų. Taip gera ant dūšios pasidarė, kad žmonės neužmiršo, atsimena“, – sako R. Šatkauskienė.

O dabar leiskimės šimtametės blizgių gamybos istorijos takais

Blizgių amato pradininkai

Aleksandro Kisieliaus (1866–1952) tėvas Aleksandras Kisielius, sūnus Jono kurį laiką gyveno Paliesės ir Zaliesės dvaruose netoli Naručio ežero dabartinėje Baltarusijoje. Vėliau Joną Kisielių, kaip 1863 m. sukilėlį, ištrėmė į Sibirą. Iš ten jis negrįžo. Aleksandro tėvas (Jono sūnus) atsikėlė gyventi į Palūšę (dabar Lūšių g. 19, prie dabartinio paplūdimio, už buvusio pašto) apie 1851 m. Aleksandro sūnui Aleksandrui sukūrus šeimą (pasistatė namą, dabar Lūšių g. 10), teko sunkiai dirbti: nuomojo ežerus, dirbo su dviem broliais Gilinskiais (kurių vienas 1912 m. paskendo Atlante kartu su „Titaniku“), vertėsi žvejyba ir prekyba žuvimi. Aleksas gamino žiemines blizgeles. Jis ir buvo pirmas tarp Kisielių blizgių gamintojas). Mėgo gamtą ir tradicinę žvejybą. Turėjo valtis, tinklus, bučius ir kitą įrangą. Rankų darbo blizgelės iki šių dienų neišliko. Namuose (dabar Lūšių g. 10, priešais valtinę) turėjo didžiulę rusišką krosnį, kurioje jo žmona Marijona gamino žuvies patiekalus ir dažnai vaišino žvejus bei kaimo žmones.

Amatą perėmė Vincas Kisielius

Vėliau iš dėdės Aleksandro žvejybos amato mokėsi Reginos senelis Vincas Kisielius. Mezgė tinklus, darė bučius ir samtelius vėžiams gaudyti. Kai paaugo, pasidarė pirmas blizgeles žieminei žvejybai ir blizges vartikles. Dėdė Aleksandras imdavo į žūklę ir Vincą. Žieminės blizgelės ir didžioji blizgių dalis neišliko (1933 m. lapkričio 16 d. žvejo dėžė su blizgėmis nuskendo prie Sėkliaus Lūšiuose tragiško įvykio metu, kai paskendo pats Vincas).

Nuo mažų dienų jis mokė žvejybos ir rodė žvejybos įrankius savo vaikams. Ilgais vakarais pasakodavo visai šeimai istorijas apie atsitikimus Palūšės krašte prie Lūšių ežero. Po tėvo Vinco mirties našlė Anastazija su Vytautu, Vaclovu ir Nastute išvažiavo pas gimines į Vilnių, o sūnų Gediminą (Reginos Šatkauskienės tėvą) paliko Palūšėje senelei Domicelei prižiūrėti. Gediminą nuolat supo gamta ir ežerynai.

Domicelė (vadinta „babunia“) negalėjo duoti Vinco žvejybos įrankių ar blizgių į rankas, jas parodydavo prieš miegą, kai pasakodavo istorijas apie tėvą ir žvejybą. Todėl radęs tinkamą metalo gabalėlį, pramušęs skylutes, Gediminas pats bandė atkurti tėvo turėtas blizges. Jų tinkamumą ir ėjimo savybes bandydavo prie lieptelio Lūšiuose, būtent toje vietoje, kur ir dabartinis mūsų lieptas. Ten buvo mėgstamiausia kaimo vieta skalbimui. Liepto vieta – istorinė. Kasmet jis atnaujinamas. Mažasis Gediminas stengėsi įvairiais būdais pagauti žuvies maistui, nes kruopų, miltų, truputį taukų atnešdavo kaimo moterys už vaistažoles, taip pat Domicelė gaudavo atlygį ir už atliktus įvairius darbus turtingesniems, ar už skalbimą.

Žvejodamas mažasis Gediminas dažnai konfliktuodavo su lenkų pasienio tarnyba, nes Palūšė buvo pasienio zona ir žvejoti neleido, vis laužė meškeres ir stražnicon (daboklėn) varė. O geroji „babunia“ vis eidavo anūkėlio iš daboklės pasiimt, vėl leisdavo daryti naujas meškeres, blizges ir eit žvejot, nes žuvis buvo bene vienintelis jų maistas. Stražnica, kur laužė meškeres ir atiminėjo žvejybos įrankius, buvo maždaug ten, kur dabar ANP Ekologinio švietimo centras, kur prasideda skulptūrų alėja.

Bėgo metai ir blizgių gamyba tęsėsi. Visos blizgės ir blizgelės buvo daromos namie, virtuvėje ant stalo. Atėjęs iš naktinio darbo spaustuvėje ir kiek pailsėjęs, Gediminas Kisielius imdavo kalti blizges. Darbą lydėdavo daina. Mėgstamiausios dainos: ,,Kur bakūžė samanota“, ,,Lietuva brangi“, ,,Širdy dar ne ruduo“, ,,Karvelėli mėlynasai“, ,,Kur lygūs laukai“. Žiemą, kol dar upes ir ežerus kausto ledas, buvo pats darbymetis blizgių gaminimui. Per dieną pavykdavo padaryti jų keletą, nes darbas ilgas ir sudėtingas. Draugai žvejai labai vertino padarytas blizges ir su nekantrumu laukdavo susitikimo ar žvejybos sezono, kad gautų keletą Gedimino gamintų blizgių. Rankų, širdies šiluma, darbas su meile suteikdavo joms ypatingą aurą. Blizgės visada nešė sėkmę. Tos, kurių geometrija buvo labiausiai pavykusi, buvo daromos pagal iš anksto paruoštas iškarpas iš skardos ir plono kartono.

Mintys apie naujas blizges kildavo iš draugų pasakojimų ir pamatytų parduotuvėse, turguose, o ir pats labai daug kūrė ir eksperimentavo. Kad blizgės būtų įdomesnės, įvairesnės ir gražesnės, jos buvo gaminamos iš vario, žalvario, melchioro, sidabro skardos ar folijos. Derinant jų spalvas ar metalų padengimus kitais metalais, pavykdavo gauti labai gražias blizges. Jos buvo gaminamos ir standartiniais įrankiais, ir specialiais, kaip, tarkim, įrankiai žvynų imitavimui. Raudoni siūlai pririšti prie trišakio kablio leido suteikti papildomą dekoratyvinį įvaizdį ir efektą. Taip kiekviena blizgė tapdavo meno kūriniu. Žiemą gaminamos blizgės buvo išbandomos vonios vandenyje, kad įsitikintų jų tobulumu ir tinkama eiga. Vasarą tos pačios blizgės buvo patikrintos Lūšių ežere natūraliomis sąlygomis. Tik tada įteikdavo draugams ir bičiuliams kaip dovaną.

Žvejybos ypatumai

Prieš žvejybą, kad blizgės žėrėtų ir tviskėtų vandenyje, jų paviršius būdavo patrinamas smulkiu paežerės smėliuku ir dėl sėkmės paspjaudomos. Sako, kad tai padėdavę. Žvejybinė valtis buvo dažoma žalia ar ruda spalva, o mėlynos spalvos nemėgsta žuvys, jas atbaido. Ežere nevalia triukšmauti, pliaukšėti irklais, garsiai kalbėti. Plaukdavo lėtai, vienodu tempu, retkarčiais patrūkčiojant spiningo valą, kad blizgė nenusėstų ant dugno ir imituotų sužeistą žuvį, kaip lengvą grobį lydekoms, kad nekabintų žolių. Nepamiršta ir velkė (ant stačiakampio rėmelio suvyniota storo valo ritė). Kitą kartą net patogiau ja ištraukti užkibusią žuvį, nei su spiningu – geriau galima pajausti ir prognozuoti lydekos elgesį vandenyje. Fotografijoje savo darbo gamybos įrankis „Velkė“. Velkiaujama buvo palei ežerų krantus, o įdomesnėse vietose pamėtoma blizgė į visas šalis, o ir taip galima buvo išmėginti įvairias blizges. Dažnai jos užkibdavo už akmenų, paskendusių medžių ar kitų kliūčių ir labai gaila būdavo, jei ji nutrūkdavo. Tada ilga kartimi ar grėbliu, irklu stengdavosi ją ištraukti. Būdavo ir patyrusių lydekų, kurios sugebėdavo valą nukąsti ar, iššokusios iš vandens, iškratyti blizgę iš nasrų. Stengėsi to neleisti, kad ji neiššoktų. Jeigu užkibus didelei lydekai jos nepavykdavo įkelti į laivą, vargindavo ir plaukdavo į ežero pakraštį, šokdavo į pakrantės vandenį ir išvilkavo ant kranto.

Žieminės blizgelės labai sėkmingai tinka gaudyti ir vasarą sėkliuose. Reikia jas mėtyti į šalis ir kol blizgelė nuskęsta iki dugno, dažnai kimba koks ešerys ar lydeka. Kibimas būna staigus ir garantuotas. Sėkmę garantuoja ir tai, kad žinomas ežero dugno reljefas, išlaikyta kantrybė, ištvermė.

Žvejybai upėse buvo sukonstruotas mini laivelis – katamaranas, kurio viena iš pavažų turėjo kylį ir veikė kaip keltas. Prikabintą prie korpuso valą su dviem ar trimis pavadėliais laivelis sugeba nunešti į kitą krantą, ar kitą upės vietą. Toks žvejybos būdas populiarus ir kaimyninėse valstybėse.

Pagautas žuvis, kad jos ilgiau išliktų šviežios valtyje, pridengdavo alksnio šakelėmis, dilgėlėmis. O jei pavykdavo pagauti didesnį kiekį lydekų, jas gyvas pririšdavo prie kuolo, įkalto giliau ežere. Prireikus tereikia ją atkabinti ir gaminti valgį. Moterys žuvį valydavo virtuviniu peiliu ar specialiai pagamintais įrankiais iš medžio lentelės, prie kurios buvo prikalti alaus kamšteliai.

Norberto Vėliaus knygoje apie Ignalinos kraštą (išleista 1966 m.), apie žvejybą blizgėmis rašoma: „Žiemą būdavo blizgiaujama. Blizges medinėse formelėse nusiliedavo patys žvejai iš cino. Kabliukai blizgėms būdavo naudojami pirktiniai, juos padegindavo, kad būtų minkštesni. Nulietą blizgę išdailindavo dilde ir švitru. Buvo žmonių, kurie už pinigus ir kitiems blizgių nuliedavo“.

Ponia Regina sako, kad jos tėvas Gediminas niekam niekada blizgių neparduodavo, tik dovanodavo. Visi Kisieliai buvo altruistai. Kisielių blizgių epopėja tęsiasi. Dabar jas gamina Bronius Šatkauskas ir sūnus Gediminas. Tačiau čia jau kita istorija.

Blizgiautojai, laimikiai ir žvejų istorijos

Pagrindiniai klientai (laukdavo blizgių kiekvieną pavasarį ir ypač jas brangindavo, nes gerai pagaudavo su jomis) – Palūšės kaimo draugai: Antanas Kurpė ir jo sūnūs Antanas ir Juozas. Vytautas, Stasys ir Arvydas Gudeliai, Juozas, Stasys ir Petras Dieniniai, Stasys Rastenis, Kazimieras Bileišis, Teofilis Bilkis ir kiti.

Blizgių pirkėjai iš užsienio: Maksimiljanas Bernardellis (fizikas, profesorius, tautybė – suomis, iš Sankt–Peterburgo). Prieš 20 m. grįžo į Suomiją. J. Porujeris, armėnas, nuomojosi gyvenamąjį plotą Palūšėje pas Petrą Dieninį. Jis žvejojo blizgėmis, užsakydavo jų iš savo medžiagos (caro Nikolajaus sidabrinės monetos). Vežė blizges į užsienį (apie 40 vnt. kasmet). Profesorius ir docentė Levinai iš Maskvos taip pat buvo Gedimino klientai.

Įsimintiniausi laimikiai: 47 cm ilgio ešerys, iš 50 m gylio pagautas Asalnų ežere, 12 ir 7,5 kg lydekos, sugautos Lūšių ež., 3,2 kg karšis, pagautas besisukančia blizgute gegužės pradžioje Lūšių–Šakarvų ež. sąsmaukoje. Įdomi istorija, kai Gediminui Kisieliui buvo 6–7 metai, jis pagavo labai didelę lydeką ir „babunia“ liepė nunešti kunigui Prunskiui, kad uždirbtų pinigų maistui. Taip ir padarė. Kunigas ir jo gaspadinė pasiūlė 5 grošus. Senelis už lydekos – ir namo, nes pasirodė, kad per pigu. Namuose su „babunia“ ją valgė savaitę.

Domicelė Kurpytė-Kisielienė, prieš išplaukiant vyrams žvejoti į ežerą, palydėdavo juos iki valties, palinkėdavo sėkmės, o valčiai nuplaukus tolėliau, ranka peržegnodavo. Palinkėjimai leido išvengti nenumatytų audrų, nelaimių. Namuose pastatydavo kryželį, nukreiptą į ežerą.

Kisieliaus gamintos blizgės buvo sėkmingos draugams ir pažįstamiems jų žvejyboje ir lėmė gerus laimikius. Kartą Pašakarvyje, giluminio rago pabaigoje, sumanė pamėtyti mėgstamiausią blizgę, patikrinti gelmes. Bemėtant kelintą kartą, kažkas užkibo. Gal žolė ar kelmas pamanė. Bet ne. Kažkas gyvas ir stiprus buvo užkibęs. Prasidėjo ilga, sunki kova. Pavykdavo pasukti keletą ritės apsukų ir vėl tekdavo atleisti, nes buvo nepaprastos jėgos tempimas. Taip ne vieną, gal 10 kartų tęsėsi. Rankos pirštus valu susipjaustė, bet, deja, valas atsipalaidavo, o pritraukus blizgę prie laivo, ant trišakio kablio kabėjo didelis žuvies gabalas. Kas ir kokia žuvis užkibo, liko paslaptis. Spėjama, kad tai galėjo būti šamas.

Nuotraukos autoriaus ir iš Gedimino Šatkausko asmeninio archyvo

Kisielių blizgių gamybos kartos

Liudvikas Kisielius (1755–1851)

Aktyvus politinis veikėjas, bajoras (ir palikuonys). Jo sūnus Jonas Kisielius.

Jonas Kisielius (1793–1851)

Nuo 1795 m. gyveno Lentupio parapijos, Kisielių kaime (dabar Baltarusija). Turėjo seseris Viktoriją, Juzefą, Rozaliją, Pulcheriją, Benediktą ir brolį Antaną, vaikus Aleksandrą, Kazimierą, Juliją ir Feliciją. Jo sūnus Aleksandras Kisielius.

Aleksandras Kisielius, Jono (1842–?)

Žvejys profesionalas. Turėjo vaikus Aleksandrą, Adolfą, Juozapą ir Eleną. Su žmona Agniete gyveno Palūšėje ant ežero kranto. Dalyvavo 1863 m. sukilime, po jo platino lietuvišką spaudą. Apie 1880 m. už dalyvavimą sukilime ištremtas į Sibirą. Iš ten negrįžo. Jo sūnus Aleksandras Kisielius.

Aleksandras Kisielius, Aleksandro (1866–1952)

Žvejys profesionalas. Pradėjo gaminti žiemines blizges. Žvejybinės veiklos metai maždaug nuo 1895 iki 1952 m. Devynių vaikų tėvas. Vadovavo Palūšės žvejų brigadai. 1-oji blizgių gamintojų karta, jo brolis Adolfas Kisielius mokėsi kartu ir žvejybos amato.

Adolfas Kisielius, Jono (1871–1900)

Žvejas profesionalas. Žvejojo nuo 1881 iki 1899 m. kartu su broliu Aleksandru Kisieliumi. 2–oji blizgių gamintojų karta. Adolfo sūnus Vincas Kisielius pratęsė žvejybos tradiciją.

Vincas Kisielius, Adolfo (1898–1933)

Žvejys profesionalas. Veiklos metai maždaug nuo 1911 iki 1933 m. Vincas Kisielius pas dėdę Aleksandrą Kisielių mokėsi žvejybos amato. Žieminis blizgiavimas. 1933 m. paskendo žvejodamas. 3-ioji blizgių gaminimo karta, jo sūnus Gediminas Kisielius pratęsė šią tradiciją.

Gediminas Kisielius, Vinco (1926–1982)

Žvejas mėgėjas, blizgių gamintojas. 4-oji blizgių gamintojų karta, jo anūkai Gediminas ir Tomas Šatkauskai pratęsė tradiciją.

Tomas Šatkauskas, Broniaus (1976 m.)

Žvejas mėgėjas. Trijų vaikų – Mykolo, 2006 m., Kotrynos, 2001 m. ir Rapolo, 2009 m. – tėvas. Tomas daro medinius voblerius. Mezga tinklelius. Nardo, gaudo lydekas senoviškais būdais. 5-oji blizgių gamintojų karta, jo sūnus Mykolas Šatkauskas bando pratęsti tradiciją.

Mykolas Šatkauskas, Tomo (2006 m.)

2013 m. pagavo 1,5 kg lydeką.

Gediminas Šatkauskas, Broniaus (1985 m.)

Žvejas mėgėjas, blizgių gamintojas. Veiklos metai – nuo 1997 m. Pirmoji blizgė buvo padaryta iš arbatinio šaukštelio. Pragręžus skylutes galuose ir užkabinus trišakį kablį, buvo pagauta pirmoji lydeka (2,5 kg). Mezga tinklelius. Nardo. 6-oji blizgių gamintojų karta, jo sūnus Benediktas Šatkauskas pratęs tradiciją.

Benediktas Šatkauskas, Gedimino (2009 m.)

Būsimasis žvejas mėgėjas. Jau braižo popierinių blizgių eskizus.