Skip to content

Paliesiaus dvaro žvaigždžių valanda

Jonas BALTAKIS

Beveik po užmaršties, ilgai merdėjęs, Paliesiaus dvaras atgimė, pakilo iš griuvėsių, prisikėlė, tarsi Feniksas iš pelenų. Vieni pastatai renovuoti, kiti naujai išaugę, o istorinę vertę turinčios buvusios dvaro arklidės, vienintelis Lietuvoje pasagos formos mūras, užkonservuotas, patalpintas po stogu stiklo pastate, kuriame įrengta salė koncertams, konferencijoms. Dvare įrengtas medicinos reabilitacijos centras žmonėms, sergantiems širdies ligomis ar kenčiantiems nuo nutukimo. Dvaras atviras visuomenei: čia vyksta ekskursijos, koncertai. Dvare vien rajono moksleivių jau pabuvojo apie pusantro tūkstančio. Praėjusį penktadienį čia vyko Europos paveldo dienų renginys „XX a. pradžios skonis“. Dalyvavo būrys žmonių iš Mielagėnų, Bernotų ir Gilūtų kaimų bendruomenių, Paliesiaus gyventojai, kiti, besidomintys atgimusiu dvaru.

Mūro muziejus

Visai dvaro pastatų architektūrinei renovacijai ir paveldo išsaugojimo darbams vadovauja paveldo ekspertas, inžinierius restauratorius Petras Kanevičius. Jis sakė, kad Europos paveldo dienų tikslas – parodyti, supažindinti su tarpukario architektūra. Ekspertas išsamiai – iš pradžių salėje, vėliau ekskursijoje po dvarvietę – supažindino su dvaro istorijos įdomybėmis, atliktais ir atliekamais darbais, architektūros ir paveldo paslaptimis. Pasak jo, tokio akmenų mūro muziejaus neturi nė viena parapija. „Yra akmens mūro bažnyčių ir kitų pastatų, bet jie po atviru dangumi, esant blogam orui neprieinami, o čia viskas stiklo pastate po stogu, prieinama bet kada. Čia šilta ir šviesu, nes grindys yra šildomos“.

Istorijos atspindžiai

Kalbėdamas apie dvaro istoriją, ekspertas sakė, jog pirmieji Paliesiaus dvarininkai buvo Kublickiai, atsikėlę čia iš Kuršo (dabar Latvijoje). Tais laikais daug dvarininkų stengėsi Lietuvoje įsigyti dvarus, nes čia buvo palankesnė mokesčių politika, nei vokiškame Kurše. Po Kublickių, dvarą įsigijo fon Eksė, tačiau prie šio dvarininko atskilo ir įsikūrė Krikonių dvaras. Paliesiuje liko tik apie 630–650 ha žemės. Paskutinio Krikonių dvarininko Benislavskio giminės taip pat buvo atsikėlusios iš Kuršo. Paskutinio dvarininko likimas tragiškas – Benislavskį 1939 m. nušovė jo samdinys. Mat ponas kažkada buvo įsakęs išplakti vieno samdinio vaiką už tai, kad jis neatsiklausęs pripjovė per daug vytelių krepšiams pinti. Atėjus bolševikams (1939 m. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, Paliesius atiteko sovietinei Baltarusijai), samdinys už tai ponui mirtimi atkeršijo.

Lietuvoje dvarus pirko ir Lenkijos dvarininkai, nes ta šalis buvo per tankiai gyvenama ir jau trūko erdvės, kurios užteko Lietuvoje.

Paminėti įdomūs faktai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais iš Mielagėnų buvo nutiesti du geležinkeliai: vienas į Bernotus, antras link Gilūtų, kuris ėjo pro Paliesiaus dvarą.

Daug informacijos apie dvarą suteikė paskutinis Paliesiaus dvarininkas Bžezinskis, kuris ir dabar gyvena Lenkijoje, Krokuvoje. Jis anksčiau atvažiuodavo į Mielagėnus ir Paliesių, vienos viešnagės metu jo pasakojimą į diktofoną yra įrašiusi mielagėniškė Donata Bajorūnienė, kurios vyras Jonas yra parašęs dvi knygas apie Mielagėnų kraštą. Pati ponia Donata dabar gyvena Klaipėdoje. Diskusijos metu prisiminimų apie dvarą pažėrė čia gyvenusi ir savo vestuves šokusi Laima Jusienė-Kurpytė.

Susirinkusiems buvo parodyti du dar sovietmečiu sukurti dokumentiniai filmai: „Praeitis ir mes“ (apie Kauno architektūrą) ir „Įeiti draudžiama“ (apie kaimų tuštėjimo metą atslinkus melioracijai). Filmus komentavo P. Kanevičius.

Dvaro takais

Ekskursijos po dvarvietę metu pirmiausia užsukta į naują pastatą, kuriame įsikūrusi katilinė ir kepyklėlė. Dvaras (jo šildomos grindys) apšildomas kietu kuru – malkomis. Jų pasiruošiama miške. Pasak P. Kanevičiaus, ir čia laikomasi tam tikrų gamtos dėsnių. Malkos tinkamos kurui, jeigu džiovintos dvejus metus, tik tuomet jose gausu metano ir jos išskiria daugiausia šilumos. Dvaro vyr. administratorė Birutė parodė kaimišką duonkepę krosnį, kurioje kepama duona ir kiti kepiniai. Prie krosnies yra ir visi senieji įrankiai, pažįstami dar iš vaikystės: ližė duonai į krosnį pašauti, kačergos, čepelnykai ir kita.

Pagrindiniame dvaro pastate įrengta 12 erdvių kambarių reabilituojamiems ligoniams. Dvivietės lovos, kiekviename kambaryje visi patogumai, paveikslai, tapyti profesoriaus Levino iš Izraelio. Jis čia rengia plenerus, o savo darbus po to palieka dvarui.

Iki renovacijos buvusi dvaro ledainė buvo tik duobė su apgriuvusio mūro liekanomis. Dabar statinys iškilo visu grožiu, erdvu ir sausa viduje, kur bus produktų sandėliavimo patalpa. Ledainės sijos, suolai, kaip ir daugelis konstrukcijų kituose pastatuose, yra iš Sibiro medžio – maumedžio, kurio net dažyti nereikia. Pasak P. Kanevičiaus, tokioje patalpoje svarbiausia gera ventiliacija ir sausa aplinka. Tiek ledainėje, tiek kitur drėgmė ir nepageidaujami kvapai ištraukiami su ligninu ir druska. Tai senos, bet patikimos priemonės. Ekspertas papasakojo, kaip kadaise buvo įrengiamos ir veikė ledainės. Suvežtas ledas jose niekuo nedengtas, nuo šilumos jį saugojo trigubas stogas bei dvejos durys.

Dvare pritaikyta daug iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų, bet labai reikalingų ir praktiškų statybinių smulkmenų. Tarkime, takai išpilti smulkia skaldele, nuo kurios bet kokiu oru nelimpa prie batų ir nenešamas į vidų joks purvas, palei reabilitacijos korpusą einantis medinis maumedžio grindinys išklotas smulkiu tinkleliu, pargabentu iš Švedijos. Kad kojos neslystų ir pan.

Reabilitacijos centre

Jame fizinės reabilitacijos kursą praeina su siuntimais iš Vilniaus klinikų. Ten pacientai gydomi, atliekami visi tyrimai ir tik po to siunčiami į Paliesių. Čia reabilituojami sergantys širdies ligomis, turintys nutukimo problemų. Centre yra visa reikiama įranga įvairiems masažams, šalia esančiame miške įrengta 10 km pasivaikščiojimo takų, kurie žiemą virsta slidžių trasomis. Viename iš kabinetų kabo didelis monitorius, kuriame gydytojas mato kiekvieno po parką ir net mišką vaikščiojančio paciento svarbiausius duomenis: kūno temperatūrą, kraujospūdį, pulsą. Kad kam nors sutrikus iš karto būtų suteikta pagalba. Skliautuotoje salėje yra baseinėlis (didelė vonia), nedidelis restoranas-valgykla su baru.

„Kiekvienam pacientui taikoma individuali reabilitacijos programa. Kiekvieno sekama reakcija, savijauta ir pagal tai parengiamas kitos dienos krūvis. Ką reiškia sekama reakcija? Tai laboratoriniai ir funkciniai tyrimai, vaistų kontrolė, maisto derinimas. Pirmoji reabilituojamųjų grupė čia atvyko gegužę. Įsivaizdavau, kad rezultatui pasiekti reikės daugiau laiko, bet buvau maloniai priblokštas, kai jau po savaitės reabilitacijos žmonės buvo visiškai kitos būsenos. Mes su jais ir toliau dirbame, komunikuojame, Vilniuje turime tam biurą, programą. Mūsų tikslas, kad pacientai kuo ilgiau išlaikytų pas mus įgytą formą ir kuo rečiau čia lankytųsi“, – jau renginio pabaigoje atvykęs pasakojo Paliesiaus dvaro savininkas dr. Julius Ptašekas.

Jis sakė, kad Paliesių atrado atsitiktinai. Bemaž prieš dešimt metų su vienu pažįstamu važinėjo po apylinkes, ieškojo savo planams įgyvendinti tinkamos vietos. Buvo žiema. Važiuodami sustojo ir Paliesiuje. Pabraidė po sniegą, pažiūrėjo ir nuvažiavo, nes tuomet nebuvo aišku, kam dabar tas dvaras priklauso, ar yra kokie jo dokumentai. Po pusantrų metų jam paskambino tas pažįstamas (taip buvo sutarę, jei kas paaiškės) ir pasakė, kad dokumentai yra. Taip prasidėjo visi juridiniai reikalai, po to projektavimas, statybos.

Pristatyta knyga

Dalyvavęs prof. habilituotas dr. Vytautas Levandauskas pristatė savo knygą „Lietuvos mūro istorija“. Pasak P. Kanevičiaus, knyga rašyta daugelį metų, o kai rašoma ilgai, ji yra išmąstyta, iškentėta. Gausiai iliustruotoje knygoje mūro istorija pateikiama ne tik iš dabartinės Lietuvos, bet iš visos buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Leidinyje išsami akmens ir plytų mūro, tinko, kalkių ir kitų su tuo susijusių medžiagų istorija, įvairių kraštų statybų ypatumai, panašumai ir skirtumai.

xxx

Dvare jo lankytojai vaišinami kava, arbata, čia pat kepamomis ir iš krosnies nešamomis dar karštomis bandelėmis. Taip visą renginį buvo ir šįkart. O jo pabaigoje visi vaišinti blynais su kelių rūšių obuoliene, surengtas koncertas. Roberto Šumano ir kitų kompozitorių kūrinius skambino pianistas Viktoras Paukštelis, baigęs Paryžiaus konservatoriją. Jis grojo ir senoviniu klavišiniu, panašiu į pianiną, instrumentu, parvežtu iš Švedijos. Dvaro šeimininkui J. Ptašekui bei jo svečiams už renginį dėkojo Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!