Skip to content

Alfėjų šaltinio paslaptys

MI informacija

Ignalinos ir Švenčionių rajonus vienijanti Svylės upė savo vandenimis praplukdo daugybę paslapčių. Iš vienų jas surenka, kitiems, gebantiems suprasti, – atskleidžia. Kiekvienas mūsų, persisotinęs kasdienių pareigų, rūpesčių, nusivylimų ir skubėjimų, nesąmoningai ilgisi kažko. Tą kažką suvokiame kiekvienas savaip, bet svarbu, kad laiku patenkame į vietą, kurioje atrandame tą kažką ir akimirksniu viskas pasikeičia. Laikas sulėtėja, net sustoja, kartais gali imti supančiai judėti lyg senovinio laikrodžio švytuoklė.

Svylės kaimas, įsikūręs Svylės pasagoje, apgaubęs medžių šakomis saugo ne tik senojo lietuviško kaimo dvasią. Kaimo gale, šalia Svylės vagos, kaskart su nauja jėga ir gyvybingumu, paženklintas Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo, trykšta Alfėjų šaltinis. Ramiai bet užtikrintai kaskadomis čiurlenantis šaltinio vanduo neįtikėtinai stipria energetika apgaubia visą įdubą, kurioje būdamas jauti keistą svaigulį.

Kaimo istorija

Kažkuriuo momentu atrodė, jog Vinco Krėvės apsakymuose gyvenusi lietuviško kaimo dvasia apleido mūsų žemę ir vien knygos puslapiuose byloja protėvių išmintį, darbštumą, buitį. Tik alsuodamas žvyrkelio dulkėmis, praverdamas nuo laiko pajuodusius kiemo vartelius, paliesdamas šimtametėje kraičio skrynioje gulinčius rankšluosčius, pajunti senosios dvasios buvimą. Ji – gyva, tik pasitraukusi nuo skubančios minios šurmulio, beprotiškai lekiančio pasaulio gaudimo, ten, ramybe almančio šaltinio pavėsyje, saugo amžinas vertybes.

Kad rastum Lietuvą, reikia vaikščiot pėsčiam, kitaip pralėksi, pravažiuosi pro šalį, ir liks nepastebėtas, pasviręs senas kryžius, užžėlęs akmuo, gero žmogaus kapas.

Einant nuo Gilūtų, dirstelėjus į kairę, paskendęs žalumoje į tave žvelgia nebylus šauklys – Svylės kaimo kryžius. Čia dar užsilikusias sodybas nuo praeivio akies saugo šimtamečių medžių lapija, tylus keliukas veda per kaimą, o Svylos upelės pakrantėje glaudžiasi senosios pirtys ir visa aplinka persmelkta nematomos ramybės ir pagarbos praeičiai.

Pasak sodiečių, daugiau nei prieš šimtmetį Svylėje stovėjo dvaro statiniai, žemės priklausė ponui, pavarde Matkevič. Aplinkinių kaimų valstiečiai pirko iš savininko žemes, ir Svylos pakrantėje apsigyveno jau ūkininkai – Tomas Petrauskas, broliai Romualdas ir Aleksandras Alesionkos, Adolius Saplys, Pranas Lukšėnas, Michalina ir Karolis Šubelkos, Leonas Telyčėnas.

Gal ypatinga vietovės dvasia, o ir pačių žmonių norai ir pastangos – gyventi dorai pagal Dievo žodį, suteikė kaimo bendruomenei darbštumo ir pamaldumo dovaną. Būdami santarvėje su Dievu ir vadovaudamiesi amžinais išminties dėsniais, daugelis sodiečių nugyveno ilgus ir prasmingus gyvenimus.

Tik laikas išsiveda kaimus. Šiandieną Svylėje sėsliai gyvena vos keli žmonės, o kitos trobos klegesiu užsipildo vasarą. Prosenelių troboje, statytoje 1904 m. tebeauginanti karvutes, šunelius, katinuką gyvena ištikima krepšinio sirgalė Nijolė Navickienė. Nepaprasta moteris, o jos išpuoselėtų karvučių pienas ir iš jo gaminti produktai – šilko skonio, kvepiantys lauko gėlėmis ir medumi. Ponia Nijolė – savotiška kaimo metraštininkė, Anapilin išlydėjusi Svylės kaimo gyventojus ir širdin sudėjusi visus prisiminimus. Ji vis prisimena sodžiaus gale, netoli paslaptingai almančio Alfėjų šaltinio, gyvenusią, visai neseniai į Anapilį iškeliavusią močiutę Filomeną Šubelkaitę ir jos pasakojimus, vertus istorijos knygų. F. Šubelkaitė pasakojo, jog jos gimimo išvakarėse, 1920 m. spalio 3 d., tėvas Karolis susapnavo sapną, kuriame du jauni vyriukai liepė mergaitei duoti Filomenos vardą, o tai būta Angelų sargų dienoje. Pamaldūs tėveliai Michalina ir Karolis Šubelkos, paliepimu iš aukščiau net neabejojo ir Tverečiaus bažnyčioje šeštą dukrą pakrikštijo Filomena.

Kiek tėvas Karolis svajojo apie sūnų, dar vieną vyrišką šeimoje, kiek tos intencijos vedinas sodino berželius, svajonėms nebuvo lemta pildytis, ir beveik, kas dveji metai, Michalina jam dovanojo septynias dukras – Janiną, Olimpiją, Stanislavą, Kristiną, Leontiją, Filomeną ir Bronę.

Didelė ir draugiška šeima gyveno dvaro pastate, kažkada buvusiame pačioje kaimo pradžioje, ant kalno.

Iš Filomenos prisiminimų

Šeimyna didelė ir ūkis nemažas – du arkliai, keturios karvės, avelės, žąsys, vištos. Tėvelis reiklus ir griežtas, todėl dirbome visi, ką tik jis liepdavo, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro „rankų nuo darbo nepraskirdavome“. Dar visai mažutės su sesute Brone anksti rytą gindavome žąsis basos, mamai gaila mūsų… Paaugusios ganėme gyvulius, o darbų, turint 20 ha žemės ir tokį pulką dukterų, niekas į vyriškus ir moteriškus neskirstė – jau paauglė su tėvu akėjau, ariau dviem arkliais, šienavau. Šiose žemėse gerai derėdavo linai, todėl spausdavome sėmenų aliejų sau ir pardavimui. Seserys mokėjome visus ūkio darbus, dar siuvome, audėme.

Tėvelis garsėjo dideliu pamaldumu ir vaikams skiepijo pagarbią Dievo baimę. Kiekvieną vakarą melsdavomės visa šeima, gegužinėms pamaldoms ateidavo ir kaimynai, tuomet giedodavome šventas giesmes.

Nuo septynerių metų, kartu su pulkeliu bendraamžių, lankiau Gilūtų mokyklą, kurioje mokėmės lenkų kalba. Mokytojas Ipolitas Mitunevičius, slapta palikęs po pamokų, mus mokė lietuviškai, nors tuometinė valdžia ir draudė. Penkias klases baigiau su pagyrimu.

Pirmosios komunijos ėjau pas Mielagėnų kunigą Gumbaragį, kuris parapijoje garsėjo savo griežtumu – už sunkesnes nuodėmes liepdavo gulėti bažnyčioje kryžiumi, o supykęs, davatkas su rykšte iš Dievo namų išvarydavo.

Svylės žmonės tarpusavyje gyveno draugiškai. Jaunimas rinkosi į gegužines iš Guntauninkų, Kalviškės ir kitų kaimų, Petrauskų kluone statydavo vaidinimus.

Antrojo Pasaulinio karo metais teko slapstytis gretimame kaime ir miške nuo vokiečių, nes jaunimas buvo gaudomas ir priverstinai vežamas darbams į Vokietiją. O neramus pokaris, kolūkinė santvarka atnešė daug skausmo ir nevilties į darbščių ūkininkų gyvenimus. 1950 m. mirė tėvas. Sesuo Stanislava išvyko į Lenkiją, Bronė – į Kanadą.

1952 m. dvaro pastate kilo gaisras, ir šeima liko be pastogės. Dabartiniam namui rąstus vežėme su vyriausia sesute Janina. Didumą darbų darėme pačios. Sesuo Bronė, gyvendama Kanadoje, meistrams atsiuntė gerus dviračius, kaip užmokestį.

Kolūkyje dirbome lygiai su vyrais, o dar namie visi ūkio darbai laukė. Motina buvo ilgaamžė, palydėjome į Anapilį 1972 m.

Stiprybės suteikė maldos. Be Dievulio palaimos nebūčiau pati tiek nuveikus, nei tokio amželio sulaukus.

Buvau gal septyniasdešimties, kai išėjau į savo kiemą ir regiu – sukasi sukasi posas (juosta), laukiu, kas bus. Pasirodo Šv. Mergelė Marija ir sako man, – „Pirksi tu žvakę“, ir… dingo.

Įėjus į namus, apie regėjimą papasakojau seseriai Leontijai, kurios nuomone, šis įspėjimas nelabai geras. Juolab, tą dieną privalėjau važiuoti pas seserį Janiną į Ramoniūnus. Kelionės autobusu neatsisakiau, bet išlipus vos nepatekau po atvažiuojančios mašinos ratais – sustojo šalia. Nuskubėjus pas seserį, sakau, kas nutiko, o ji paguodė: „Laimingai tau baigėsi. Prieš savaitę, toje pačioje vietoje, mokytoja žuvo.“ Tuomet susimąsčiau – gal už jos vėlę privalau nupirkti žvakę.

Gyvenimas darbuose ir rūpesčiuose praskriejo kaip viena akimirka. Širdžiai mielo draugo nesutikau, visą amžiaus naštą pakėliau darbu ir maldomis. Svylės kaimas ištuštėjo ir bendraamžių nebeliko. Dievulis man buvo gailestingas nuo gimimo iki šių dienų.

Tikėjimo stebuklas

Skaitydamas močiutės Filomenos pasakojimą, vis giliau suvoki Tikėjimo stebuklą darbščių sodiečių gyvenimuos. Viskas čia sudėliota pagal Dievo žodį – jausmai, mintys, darbai. Aukščiausias tokiais likimais liudija ir moko buvimo išminties – tiesoje, santarvėje su pačiu savim ir supančiu pasauliu. Moko – Viešpaties meilės. Sakoma, kad ir stebuklingajam šaltiniui pavadinimas duotas pagal Šubelkų dukterų vardų pirmąsias raides. Šalia paminklinio akmens šaltiniui stovi ir koplytstulpis su Jėzaus Kristaus atvaizdu. Šią vietą dabar prižiūri Ivanauskų šeima, gražiais vasaros vakarais susirenka sodiečiai pavakaroti, pasišnekučiuoti, o kartais ir pavieniui čia leidžia laiką žmonės, ieškodami savęs…

Autorių nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!