Lietuvos savanorio, 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus Vincento Kisieliaus atminimas iš užmaršties prikeltas neseniai. Jo gyvenimas, padedant Palūšėje gyvenančiai savanorio anūkei Reginai Šatkauskienei-Kisieliūtei, aprašytas daugiatomyje Viliaus Kavaliausko leidinyje „Lietuvos karžygiai“ (3 tome). Turimais duomenimis, V. Kisielius buvo vienintelis savanoris ir apdovanojimo kavalierius ne tik iš Palūšės, bet ir iš visos Ignalinos seniūnijos. Šiandien siūlome rašinį apie Vincentą Kisielių, parengtą pagal „Lietuvos karžygius“ ir kitus šaltinius.
Vincentas Kisielius (pulko dokumentuose – Kisielis), Adolfo sūnus, gimė 1893 m. rugsėjo 13 d. Švenčionių apskrities, Linkmenų valsčiaus, Palūšės miestelyje. Tėvai – Adolfas Kisielius (1859–1899) ir Domicelė Kurpytė. Pagal profesiją – darbininkas. Kalbėjo rusų, lenkų, žydų kalbomis. Vėliau savanorio anūkė Regina Kisielytė-Šatkauskienė (1952), puoselėdama senelio atminimą, parašė apie jį šiltus prisiminimus: „Lūšių ežero smėlėtoje pakrantėje stovėjo žvejo Aleksandro Kisieliaus namelis. Turėjo žvejas keturis sūnus: Aleksandrą, Adolfą, Juozapą ir Antaną.
Jaunasis Adolfas susipažino su Meironų kaimo mergina D. Kurpyte (vėliau artimieji ją vadino „babunia“). Jaunuoliai susituokė apie 1894 m. Abu buvo labai neturtingi, nors Domicelė kraičio gavo seną pirtelę, kurią, dėdei leidus, perkėlė ir pasistatė Palūšėje šalia jo namų. Adolfas su Domicele susilaukė dukters Danutės, kuri greitai mirė.
Vėliau jų džiaugsmui 1898 m. gimė sūnus Vincas. Neilgai džiaugėsi Adolfas mažuoju Vincuku – apie 1899 m. jis mirė. Domicelė liko viena su mažyliu ant rankų. Sunkus buvo jaunos našlės gyvenimas. Ji daug ir sunkiai dirbo: skalbė žmonėms, vietiniuose dvaruose pjovė rugius, rinko vaistažoles. Visas jos džiaugsmas ir viltis buvo mažasis Vincukas. Ji stengėsi, kad jam nieko netrūktų, o labiausiai svajojo, kad būtų išsimokslinęs.
Vincukas baigė triklasę Palūšės pradžios mokyklą. Atkaklioji našlė ir toliau stengėsi, kad sūnus mokytųsi – leido jį į Linkmenų mokyklą. Senieji Palūšės kaimo gyventojai pasakojo, kaip ji žiemą Lūšių ežero ledu rogutėmis vežiodavo sūnų į mokyklą. Baigė Vincukas Linkmenų dviklasę mokyklą, puikiai išmoko skaityti ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Būriavosi kaimo vyrai aplink Vincentą, ilgais vakarais prašydami paskaityti lietuvišką spaudą, kuri tuo metu buvo nelegali. Ne kartą lenkų policija krėtė Domicelės pirkelę, bet vikrioji našlė spėdavo spaudą į krosnį įmesti.
Svarbiausiu metu išleido Domicelė Vincentą į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę savanoriu. Plyšo skausmu širdis, išleidus vienintelį sūnų į kariuomenę, bet meilė Lietuvai nugalėjo. Peržegnojusi išvykstantįjį, kantriai laukė sugrįžtant“.
1919 m. kovo 8 d. Vincentas savanoriu įstojo į Panevėžio batalioną (4-ąjį Mindaugo pėstininkų pulką). 1919 m. liepą bolševikų fronte buvo sužeistas į veidą (kairįjį žandą), neteko dantų. 1920 m. kovo 10 d., kaip savanoris, ištarnavęs pažadėtus vienerius metus, iš karo tarnybos paleistas, tačiau V. Kisielius pasiliko tarnauti. Kaip tik tuo metu – 1920 m. birželio 20 d. – pulko teismo nuteistas 4 savaitėms daboklės. 1920 m. spalį vėl pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo 8-ojo pėstininkų Vaidoto pulko pirmoje kuopoje.
1920 m. lapkričio 21 d. prie Šešuolėlių dvaro pirmos kuopos eiliniai Stasys Zasas, Vincas Kisielius ir Calka Kurca pirmieji puolė atakon, dukart perbrido per Širvintos upę ir visu narsumu puolė veikiantį lenkų kulkosvaidį. Jis buvo paimtas. Jų narsa ir energingumas tarp lenkų sukėlė didelę paniką, o tarp mūsų kareivių pažadino drąsą.
1921 m. sausį už šį žygdarbį lenkų fronte apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. 1922 m. balandžio 1 d. baigė karo tarnybą 8-ajame Vaidoto pulke ir nuo 1922 m. balandžio 25 d. tarnavo Širvintų milicijoje (tiksliau – slaptame lietuvių partizanų būryje). Širvintų milicijos viršininko ir komendanto leitenanto Domo Kavaliausko pasirašytoje atestacijoje sakoma, kad tai „sąžiningai ir ištikimai pildantis savo pareigas ir laikantis paslaptis, mūšiuose narsus ir sumanus, pavyzdžiu kitiems esantis milicijantas“.
1922 m. birželio 13 d. lenkų gaujos vadui Sartonui-Virbaliui užpuolus Širvintų miestelį, V. Kisielius buvo apsuptas milicijos būstinėje, bet visą laiką kovojo ir telefonu teikė reikalingas ir teisingas žinias. Lenkų partizanams visai prisartinus prie miesto, Vincentas spėjo paslėpti telefono aparatą ir kitus daiktus bei pasislėpė kapinėse. Iš ten jis apšaudė priešus, vieną sužeidė, išgelbėjo lietuvį milicininką, kurį lenkai paėmė į nelaisvę. Nors leitenantas D. Kavaliauskas ir pristatinėjo V. Kisielių dar vienam apdovanojimui, matyt, dėl Širvintų lietuvių milicijos veiklos slaptumo bei delikatumo, dar kartą jo veikla oficialiai nebuvo pažymėta. Ištarnavęs Širvintų partizanų būryje daugiau kaip metus, jis (tuomet gyveno Širvintose, Totorių g. 83) pasiprašė priimamas į Trakų apskrities policiją. 1923 m. rugsėjo 15 d. buvo priimtas eiliniu policininku į Žaslių nuovadą, tačiau čia dirbo neilgai – jau po metų, 1924 m. spalio 22 d., buvo atleistas.
Baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, pagal savanorio statusą prie Žiežmarių gavo žemės, ten susipažino ir 1923 m. sausio 21 d. Paparčių kaimo bažnyčioje (už Elektrėnų) susituokė su Anastazija Pachitonovaite, su kuria tais pačiais metais susilaukė pirmagimio sūnaus Vytauto. Bet savanorį traukė namų ilgesys. Apie 1924 m. V. Kisielius su šeima nelegaliai atvyko į lenkų okupuotą Lietuvos dalį – pradžioje dar Lietuvoje esančią Pabiržę, persikėlė per Lūšių ežerą ir grįžo namo į Palūšę pas Domicelę. Žmona Anastazija dirbo siuvėja, Vincentas žvejojo, dirbo prie geležinkelio.
1966 m. išleistoje knygoje „Ignalinos kraštas“ rašoma: „Palūšės grupė platino atsišaukimus, kviečiančius valstiečius nemokėti mokesčius, nestoti į lenkų kariuomenę, rinko aukas politiniams kaliniams. Vyko kratos (apie 1930 m.).
Vincas su dėde Aleksandru žvejojo, gamino blizges ir blizgeles, mezgė tinklus, taisė, lopė juos. Žandarai, darydami kratą ir neradę neleistinos spaudos, dalį blizgių ir žvejybos įrankių atėmė iš Vinco. Tardomi, mušami guminėmis lazdomis per padus, jie neprisipažino. Kisielius ir Kliaunekas buvo perduoti teismui, bet, nesant įrodymų, buvo išteisinti“.
Savanorio anūkė R. Šatkauskienė rašo: „Močiutės Domicelės namelyje suklegėjo jaunesniųjų sūnaus vaikų balsai: Gedimino, Vaclovo, Anastazijos. Bedirbdamas prie geležinkelio, Vincentas susilaužė koją. Su sužeista koja vieną 1933 m. lapkričio 16 d. išėjo žvejoti – didelei šeimai reikėjo maisto. Ežero ledas buvo nestiprus ir vyras įlūžo. Sunkiai žiemiškai apsirengęs, su sulaužyta koja, žvejas pradėjo skęsti. Buvo sekmadienis, bažnyčioje grojo vargonai, kunigas Petras Prunskis sakė pamokslą. Nemėgo jis laisvamanio savo parapijiečio, todėl ir kilus šurmuliui nenutraukė Mišių. Negreit atbėgo žmonės gelbėti skęstančiojo. Aleksandras Kisielius ir Ignas Bečelis atsinešė virves,apjuosė vieną iš jo vaikų, kuris atsargiai,pasistumdamas rogutėmis, per ledą tempė tėvui irklą. Bet tėvo ranka buvo sušalusi, neišlaikė irklo ir kartu su rogutėmis nugrimzdo po ledu. Ištraukus skenduolį, ant kranto liko raudanti motina, o namuose – žmona su keturiais vaikais“.
Apie šį tragišką įvykį, nusinešusį narsaus savanorio gyvybę, aprašyta Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos 1938 m. išleistame novelių rinkinyje „Pertraukti karoliai“.
Vinco Kisieliaus kapas yra Palūšės kapinėse.
Nuotrauka iš proanūkio Gedimino Šatkausko archyvo.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!