Skip to content

Noras padėti žmonėms pareigūnei atvėrė kelią į laimę

Lina RAGINYTĖ

Kasmet, minint Angelų sargų – Policijos dieną, ypatingas dėmesys skiriamas policijos pareigūnams. Juos prisimena ne tik patys vadovai, bet ir visuomenė. Vis tik reiktų nepamiršti, kad pareigūnams taikomi kur kas aukštesni elgesio reikalavimai, netgi ne tarnybos metu. Paprasto piliečio padaryti kai kurie nusižengimai būtų net nepastebėti, o tokie pat pareigūno nusižengimai yra matomi, į juos iškart reaguojama. Vargu ar policininkai padaro daugiau nusižengimų, negu jų padaroma kitose valstybės institucijose. Bet jei jau policininkas nusižengė – nesvarbu, ar vienas, ar dešimt – jis yra kur kas labiau pastebimas, visuomenė į tai iškart atkreipia dėmesį. Kažkas panašaus ir su nuopelnais: policijos pareigūnams reikia keliskart daugiau ir nepriekaištingiau atlikti savo darbą, kad būtų išskirtinai pastebėtas. Šiemet tiek policijos generalinis komisaras, tiek mūsų visuomenės išskirtinai džiaugiasi rajono PK komisarės inspektorės Violetos DINDIENĖS darbu.

Paklausta, kaip pateko į rajono kriminalistų komandą, Violeta prisipažino, netikėjusi, kad jai ten patiks.Mano studijų pradžia buvo Visagino pasieniečių mokykla, ten mokiausi dvejus metus, paskui studijavau  Mykolo Riomerio universitete. Esu baigusi Teisę ir Valstybės sienos apsaugą bei Baudžiamąją teisę ir kriminologiją, tačiau laikausi devizo – be patirties ir praktikos mokslas bevaisis, o be mokslo nebus geros  praktikos.

Šią profesiją pasirinkau ne iškart, pradžia sistemoje buvo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Pūškų ir Tverečiaus užkardų pasienietės pareigose, vadinamoje „žaliojoje juostoje“. Tai buvo įdomi ir graži patirtis. Pamenu 2008 m., kai perėjau dirbti  iš VSAT į rajono policijos komisariatą. Tuomet labai liūdėjau, nes galvojau, kad daugiau niekur kitur nebus taip gerai, kaip ten, nes buvo puikūs vadovai, puikus kolektyvas. Atėjusi dirbti į policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrių, pamačiau visai kitą darbo specifiką, man viskas buvo nepažįstama ir nauja, naujas gyvenimo ciklas. Tačiau darnus ir profesionalus kolektyvas labai greitai padėjo man adaptuotis ir prisitaikyti“, – sako pašnekovė.

Lietuvoje, sakoma, yra trys milijonai krepšinio ekspertų, bet aš norėčiau pridurti, kad lygiai tiek pat yra ir „kriminalistų“. Tautiečiai, prisižiūrėję TV ir prisiskaitę kriminalinių romanų, fantazijos turi daugiau, nei reikia. Vis dėlto, kalbant apie pačius kriminalistus, atrodo, jog jais galėtų būti tik didžiuliai raumeningi dėdės, gebantys skaityti nusikaltėlio mintis, puikiai išmanantys fiziką chemiją, matematiką, filosofiją, psichologiją, menus ir taip toliau. O mes kalbamės su simpatiška, žavia, malonia pareigūne… 

„Kiekvienas turi įrodyti savo kompetenciją ir rasti savo vietą po saule. Jeigu žmogui ši specialybė tinka pagal jo charakterį, pasaulėžiūrą, etines, psichologines, fizines savybes, tai jis tampa savo srities geru specialistu ir, ko gero, taip atranda savo vietą. Pati kriminalistika yra loginė sistema. Jei logiškai mąstai, matai sistemą, o ne ištrauktą atskirą elementą, jauti kontekstą, sugebi įsigilinti į detales, tuomet dirbti pakankamai paprasta. Tiesa, šiam darbui reikalinga vieninga darni komanda. Jos darbas yra labai svarbus, kai, pavyzdžiui, komandoje vienas yra geras analitikas, kitas geras psichologas, kažkuris moka gerai dokumentus tvarkyti, kiti sugeba taktiškai atlikinėti veiksmus, moka sudėlioti jų eiliškumą. Manau, tai ir yra mūsų sėkmingo darbo pagrindas. Mūsų kompetentingų vadovų suburta stipri komanda, o ši sėkmė labai motyvuoja eiti į priekį“, – teigia Violeta.

Turbūt nerasime nei vienos profesijos atstovo, kuris nebūtų patyręs darbe ko nors nepaprasto. Violeta – ne išimtis. „Šio komisariato Kriminalinės policijos skyriuje, kaip jau minėjau, dirbu nuo 2008 m., tad per šiuos šešerius metus buvo įvairiausių įvykių, iš kurių kiekvienas įsiminė dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Vieno gražiausio prisiminimo, neišskirsiu, nes jų buvo begalė ir įvairių. Iš esmės, man viskas šiame darbiniame gyvenime yra labai gražu. Žinoma, negali visuomet visko daryti tobulai. Kartais dėl darbo krūvio tiesiog pritrūksta laiko, todėl kiekviena vadovų, prokurorų pastaba, suteikia progą taisytis, dėl ko tik tobulėji, o juk profesionalumas ateina su patirtimi.

Aš džiaugiuosi, kad pasirinkau šią profesiją. Tai nulėmė keletas veiksnių, tačiau pats svarbiausias kriterijus, pasirenkant specialybę, buvo noras padėti žmogui. Manau, kad man pasisekė, nes dabar dirbu tai, kas man prie širdies, o tai  – didžiulė laimė gyvenime.

Nors man gaila ir apmaudu, kad šiandien Lietuvoje policijos pareigūnai nevertinami nei pagal darbo užmokestį, nei pagal žiniasklaidos formuojamą nuomonę. Nenorėčiau ginti pareigūnų – klaidos dėl aplaidumo neatleistinos, tačiau norėtųsi, kad žiniasklaida daugiau atspindėtų pareigūnų pasiekimus, parodytų ir teigiamas darbo puses. Girdėjau posakį, kad pasaulyje daug žmonių žūsta dėl nusikalstamumo, tik Lietuvoje – dėl „blogo policijos pareigūno darbo“.

Nuskambės banaliai, bet ir policijos pareigūnai yra žmonės, turintys šeimas, vaikus, tiesiog gyvenantys beveik tokį pat gyvenimą, kaip ir eiliniai žmonės, nors mes puikiai žinome, kad policininkų darbas kartais „atima“ iš jų net ir šeimos šventes. Mūsų pašnekovė teigia sugebanti derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, o laisvalaikį „dovanojanti“ knygai. „Kai darbas tampa vienas iš „hobi“, laisvalaikio praktiškai ir nebelieka. Bandau negalvoti apie darbą, tačiau atitrūkti nuo jo toli nepavyksta. Kai esi policijos pareigūnas, kartu su žmonėmis išgyveni juos ištikusias nelaimes, problemas, kartu su jais ieškai tinkamų sprendimo būdų ir tai nori nenori užvaldo tavo mintis. Žinoma, išmokau, atidariusi namų duris, neperteikti darbinių emocijų, jokių kalbų. Kita vertus, grįžus namo laukia daug buitinių darbų. Tiesiog stengiuosi pabūti su šeima ir labai mėgstu vakarais paskaityti knygą. Jaučiu silpnybę gėlėms, nes jų priežiūra suteikia daug gerų emocijų.

Pastaruoju metu pastebėjau, kad kiekvienu kartu, mums, policijos pareigūnams, palinkėjimuose skamba žodžiai: „Supratimo ir palaikymo šeimoje“. Išties, tai labai svarbu, kitu atveju, kiek bedėtum pastangų, suderinti šeimos ir darbo nepavyks. Bandydama rasti sveiką balansą tarp darbo ir dėmesio šeimai, daugiau mažiau sistemiškai tvarkausi, planuojuosi savo gyvenimą. Be to, vadovų supratingumas, lankstumas, leidžia organizuoti savo gyvenimą ir prisitaikyti. Dažnai į darbo pabaigą, artėjant 17 val., dukra jau pradeda skambinti, vis klausdama, kada būsiu namuose. Žinoma, norėtųsi skirti jai daugiau laiko, tačiau ne visada pavyksta. Manau, natūralu, kad policijos pareigūnų, o ypač kriminalistų, darbas atima laiką iš šeimos, tačiau tada kartu praleidžiamas laikas tampa kokybiškesnis ir dar brangesnis“, – šypsosi Metų pareigūnė.

Džiugu ir saugu, kai žinai, jog griežta policijos uniforma puošia ne tik principingą pareigūną, bet slepia ir žmogaus širdį.

Violeta, pasakodama apie save ir savo pasiekimus, vis akcentuoja visos komandos svarbą: „Mūsų sėkmės paslaptis ir pasiekti rezultatai priklauso nuo bendros vieningos komandos – bendro vedamo tikslo. Tai mes, vieningi Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai, mūsų kompetentingi vadovai ir profesionalus, sklandus bendradarbiavimas su prokuratūra duoda puikius rezultatus. Vienas šioje profesijoje tu niekada sėkmingai nepasieksi tikslo, neturėsi rezultato.

Visiems mums, policijos pareigūnams, norėčiau palinkėti būti didesniais optimistais ir tikėti tuo, ką

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!