Skip to content

Antroji Mažulonių piliakalnio jaunystė

Dvi savaites prie Mažulonių piliakalnio knibždėjo žmonių skruzdėlynas. Būtent taip viskas atrodė, žvelgiant nuo piliakalnio iš trisdešimties metrų aukščio. Žiūri, kaip ten ir atgal darbininkai tempia iškirstus krūmus, nugenėtas medžių šakas, ir iškart kyla būtent skruzdėlyno įvaizdis. „Skruzdėlyną“ organizavo Ignalinos kaimiškos seniūnijos seniūnas Jonas Polito, kuris sakė, kad sutvarkyti šį piliakalnį, padaryti jį matomą pravažiuojantiems, prieinamą prie jo sustojantiems, buvo sena jo svajonė. Todėl rudeniop, kai darbų kitur tapo mažiau, seniūnas subūrė viešuosius darbus dirbančių ir atidirbančių už pašalpas būrelį žmonių ir ėmėsi darbo. Iš viso kasdien vidutiniškai čia dirbo apie 20 darbininkų. Jie tvarkė piliakalnio aplinką, aplink piliakalnį išpjovė menkaverčius medžius, iškirto krūmus, „atvėrė“ piliakalnį, pabrėžiant jo išskirtinumą bei reljefo formas. Dabar piliakalnis tarsi ūgtelėjo, pasistiebė, tapo matomas, aplink jį galima ne tik apeiti, bet ir dviračiu apvažiuoti. Visų plušusių nė neišvardinsi, bet negali nepaminėti dviejų benzopjūklininkų Romualdo Rakštelio ir Juozo Dailidės,  per dvi savaites pripjovusių kalnus šakų, krūmų ir medžių, kurie virs katilinių kuru – medžio drožlėmis.

Antrasis atgimimas

Tai jau antroji piliakalnio jaunystė. Jis buvo gana ilgai apleistas. Pradėtas tvarkyti 2009 m. Tais metais, rugsėjo 19 d., prie Mažulonių piliakalnio vyko šventė „Susiburkim piliakalnių papėdėj“. Dar 1930 m. čia pastatytas paminklas Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-osioms mirties metinėms atminti.  Paminklas  nukentėjo karo, pokario metais (į jį šaudydavo pravažiuojantys stribai, peršauto kryžiaus kulkos žymė yra likusi iki šiol), remontuotas vietinių žmonių pastangomis. O 2009 m., Ignalinos seniūnijos iniciatyva, paminklas restauruotas, ta proga ir įvyko minėta šventė. Tuomet seniūnija įrengė ir dalį laiptų į piliakalnį. Jo fasadinę pusę išvalė nuo krūmų ir menkaverčių medžių ir pabaigė įrengti laiptus Utenos apskritis. Ji 2009 m. iš  Europos Sąjungos struktūrinių fondų gavo 394 865 litų penkiolikai piliakalnių sutvarkyti, tarp jų ir Mažulonių piliakalniui.

Turtinga istorija

Mažulonių piliakalnis yra Vėlio ežero rytiniame krante, prie kelio Urviniškė–Senasis Daugėliškis. Kultūros paminklo registro Nr. A1520K Įrengtas kalvoje. Šlaitai statūs, 12–30 m aukščio. 1907–1908 m. piliakalnį tyrė Vladimiras Kaširskis, ištirtas daugiau kaip 100 m² plotas, rastas iki 5 m gylio kultūrinis sluoksnis, datuojamas pirmaisiais m. e. amžiais – XIII a. pradžia. Radiniai: pastatų liekanos, žiestos keramikos dirbiniai, įvairūs XI–XIII a. ginklai (geležiniai kirviai, peiliai, ietigaliai, strėlių antgaliai), darbo įrankiai (pjautuvai, šiferiniai verpstukai), papuošalai (žalvarinės apykaklės, apyrankės, segės, pakabučiai, apkalėliai), raitelio apranga (žąslai, balnakilpės).

Aplink piliakalnį esančią papėdės gyvenvietę 1988–1989 m. ir 2005 m. tyrė Lietuvos istorijos institutas (vad. Gintautas Zabiela). Ištirtas 787 m² plotas, rastas 0,1–1,8 m gylio kultūrinis sluoksnis. Radiniai: brūkšniuotosios, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos dirbiniai, darbo įrankiai (geležiniai peiliai, pjautuvai, skiltuvai, yla), papuošalai (žalvarinės apyrankės, žiedai, segės, apkalai). Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Pilį sugriovė… žemės drebėjimas?

Atrodo, kad Mažulonių piliakalnyje XII a. stovėjo pagrindinė šio krašto pilis. Tai rodo piliakalnio dydis, aplink jį buvusių gynybinių įtvirtinimų gausa, papilėje buvusi nemaža gyvenvietė, taip pat už kelių šimtų metrų į šiaurę esantis kitas, mažesnis, Vėlionių piliakalnis (taip jį pavadino piliakalnio radėjas archeologas G. Zabiela; šis piliakalnis, matyt, turėjo saugoti pagrindinės pilies prieigas). Hipatijaus kronika mini, kad šiaurės-rytų Lietuvoje XIII a. buvo labai stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs visas šio krašto pilis.

Tuo pat metu, matyt XIII a. pradžioje, Mažulonių (Vėlionių) pilis buvo paimta šturmu ir sudeginta. Priešai galėjo pasinaudoti žemės drebėjimo padariniais ir užgrobti sugriautą pilį. Dabartinis ežero pavadinimas Vėlys gali būti susijęs su pilies ir gyvenvietės sunaikinimu, po kurio čia liko tik žuvusiųjų vėlės, kadangi pilis taip ir nebuvo atstatyta. Pasakota, kad čia vaidendavosi, o važiuojantiems keliu ties piliakalniu dažnai lyg kas į ratus kaži ką įkišdavo ir sustodavo vežimai. Iki šiol buvo manoma, kad pilį sunaikino kalavijuočiai (kasinėjant yra rasta arbaleto strėlių antgalių). Tačiau dabar yra iškelta hipotezė, jog tai yra Lietuvos kunigaikščių tarpusavio kovų rezultatas.

Gali būti, kad pilį sudegino Dausprungui ar jo broliui Mindaugui (o gal dar jų tėvui Ringaudui – taip jį vadina Livonijos eiliuotoji kronika) pavaldi kariauna, tuo pačiu įtvirtindama visame šiame krašte Mindaugo Lietuvos valdžią. Juk netoliese esantys Švenčionys tais laikais buvo labai svarbus Mindaugo valdžios įtvirtinimo punktas.

Kraštotyrininkas Antanas Karmonas mano, kad Nalšios pusėje viso to krašto politiniu centru buvo Švenčionys, o kitas jo minimas centras buvo pilis, stovėjusi ant Mažulonių (Vėlionių) piliakalnio prie Vėlio ežero.

A. Karmono nuomone, ant Mažulonių piliakalnio stovėjo kunigaikščiui Daugeručiui (Dangeručiui) pavaldi pilis, o Daugeručio centrinė pilis buvo ant Senojo Daugėliškio piliakalnio.

Manoma, kad Daugerutis buvo vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Jis minimas Henriko Latvio kronikoje. Garsus Jersikos kunigaikštystės (Latgaloje) kunigaikštis Visvaldis buvo vedęs Daugeručio dukterį. 1213 m. Daugerutis sudarė sąjungą su Didžiojo Novgorodo kunigaikščiu Mstislavu Narsiuoju, tačiau, grįžtant namo, Daugerutis pakliuvo į kalavijuočių nelaisvę ir buvo įkalintas Cėsių pilyje, 1213 m. nusižudė. Jo žemes, kol jis buvo kalinamas, užgrobė kiti lietuvių kunigaikščiai. Istorikai (pvz., Edvardas Gudavičius) spėja, kad jo žemių užgrobimas ir paskatino Daugerutį nusižudyti.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje