Skip to content

Kai kelią bendravimui pastoja abejingumas

Lina RAGINYTĖ

Nėra tos dienos, kad mes nebendrautume. Kasdien, regis, turėtume įgyti vis daugiau patirties, bet realybė – kur kas liūdnesnė. Tarp žmonių žiojasi vis didesnė praraja, vis dažniau skundžiamasi dėl nesupratingumo, nesusikalbėjimo, abejingumo… Ar nebus atsitikę taip, kad komunikuojame beprasmiškai, todėl realiai mūsų bendravimas tėra tuščiažodžiavimas ir bet kokios informacijos perdavimas, negalvojant apie pasekmes ir tolimesnius žmonių tarpusavio santykius bei už viso to slypinčias problemas.

Šią savaitę sulaukėme skambučio iš labai susigraudinusios ignalinietės, kuri guodėsi negalinti sumokėti mokesčių. Moteris nuėjo į parduotuvę „Maxima“, esančią miesto centre, ir padavė kasininkei visus mokėjimo kvitus (Butų ūkio paslaugas, karštą ir šaltą vandenį, elektrą). Tik už dujas čia negalima atsiskaityti, mokėti reikia kitur. Kasininkė paskaičiavo mokesčius tik už elektros energiją ir tik už sunaudotą pagal skaitiklio parodymus, o juk dar daugiabučiuose mokama ir už laiptinės apšvietimą, kartais dar visiems namo gyventojams reikia susimokėti už kaimyno rūsyje įsirengtą kokį „restoranėlį“ ar dirbtuvėles, kurių veiklai taip pat naudojama elektros energija iš bendros apšvietimo sąskaitos. Kasininkė grąžino klientei visas sąskaitas teigdama, kad ji mokesčių priimti negalinti ir teks pastarajai ateiti vėliau.

Kažkam gal nebūtų taip skausminga, bet mūsų herojė – moteris, turinti didelių problemų dėl judėjimo ir kada kitąkart ji galės išsiruošti į miestą, ir ar apskritai galės – ji nežinanti.

Minėto prekybos centro atstovai iškart patikino, jog tokie atvejai labai nemalonūs ir jiems patiems, ir tikrai yra netoleruotini. Jų manymu, ta kasininkė akivaizdžiai pasielgė neprofesionaliai ir neatsakingai. „Labai apmaudu, kada taip atsitinka. Šiuo atveju kasininkė, pati negebėjusi atlikti tokios paslaugos, privalėjo ieškoti pagalbos kitur, o ne siuntinėti žmogų“, – teigia prekybos centro atstovai.

Minėtoje parduotuvėje yra ir kiek painoka situacija, kalbant apie personalą. Parduotuvėje vienoje pamainoje dirba 9 žmonės, jie dirba 14 val. per parą, o pagal Darbo kodeksą žmogus gali dirbti pamainoje ne daugiau 12 val. Kasininko, dirbančio su šiuolaikiniais įmantriais aparatais darbas nėra toks jau paprastas, o jei dar pridėjus visas papildomas paslaugas, tai kartais vyresnio amžiaus žmonėms net ir per sudėtingas. Ne visur ir ne visada yra galimybės visus darbuotojus apmokyti dirbti su absoliučiai visomis programomis. „Maximoje“ (Laivės g.) kiekvienoje pamainoje yra po vieną žmogų, tobulai įvaldžiusį visas programas ir dirbantį ne tik su kasos aparatais, bet ir su esančiu „Perlo“ terminalu, kuris ir atlieka galybę operacijų. Kad nekiltų ateityje panašių problemų, norint susimokėti mokesčius minėtoje parduotuvėje, tai padaryti galima atėjus nuo 10 val. ryto iki pat 22 val.

Žodelis kitas ir apie eiles. Kiekvienas kasininkas turi ir sau priklausantį skyrių, už kurį jis atsakingas. Rūšiuoja prekes, koreguoja kainas, tikrina galiojimo laiką ir panašiai. Vienos pamainos metu dirba 2 kasininkai. Tai reiškia, kad jei kasoje klientus aptarnauja vienas kasininkas, kitas tuo metu tvarkosi su prekėmis. Tad susidarius per didelei eilei galima tiesiog paprašyti jį pakviesti, nes ne kiekvienas kasininkas, besistengiantis tinkamai atsiskaityti su klientu, gali teisingai įvertinti situaciją, vykstančią dar ir aplinkui. Žinoma, daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių savybių. Be to, juk ne paslaptis, kad ir mūsų neigiamų ir negatyvių energijų srautus labai dažnai tenka sugerti parduotuvių kasininkams, autobusų vairuotojams ir pan.

Yra vienas vienintelis svarbus dalykas – normalus bendravimas su žmonėmis ir noras ne žlugdyti, o suprasti ir padėti. Kol mes nesuvoksime, kad mes visi esme viena bendruomenė, tol mes nesijausime ramūs ir laimingi. Ir nei policininkas, nei gydytojas, nei pardavėjas, nei laiškininkas, nei valstybės tarnautojas, nei kasininkas nebus geras ir nieko gero jis nepadarys, jei mes į viską žiūrėsime, kaip į kažkieno ir kažkam. Mums reikia suvokti ir įsisąmoninti, kad jei norime gyventi ir išgyventi, turime būti vienas bendras darinys. Ne „atstumti“ pagalbos ieškantį žmogų, o priimti jį kaip savo artimą ir stengtis, kaip mamona, jam padėti, nes rytoj jo vietoje gali atsidurti pats… 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!