Skip to content

Daugiabučių gyventojų diagnozė: patys kalti, kad esate

„Kur daug – ten „kolchozas“, o kur „kolchozas“ – ten tvarkos niekada nebus“, – sako UAB „Ignalinos vanduo“ direktorius Valentas Šimonis. Viešnagė Mikalavo kaime, kaip ir galima buvo numanyti iš susirūpinusio skambinusiojo balso, nieko gero nežadėjo. Išsimaudėme purvyne, prisiuostėme nuotekų, išklausėme skaudžių, neviltimi alsuojančių skundų ir su visu šiuo bagažu aplankėme N. Daugėliškio seniūną Juozą Paukštę, UAB „Ignalinos vanduo“ direktorių V. Šimonį, linkėjimus perdavėme ir UAB „Ignalinos butų ūkis“ vadovui Antanui Gyliui, nors  –  ką ten perdavinėt, ponas Gylys ir taip kas vakarą po darbo valdišku automobiliu, palikdamas Ignaliną,  blaškosi po kaimynines Šiūlėnų apylinkes, matyt, kaip administratorius, dirbdamas viršvalandžius, rūpinasi pakeliui esančių Vidiškių, N.Daugėliškio ir Mikalavo daugiabučių namų eksploatacija.

Žiema veržiasi pro langus, keldama nerimą ne tik rajono, bet ir Ignalinos miesto gyventojams, todėl gyventojai ašarodami beldžiasi į UAB „Ignalinos butų ūkis“ duris, o švelniai pasiųsti laimės ieškoti kažkur…, kreipiasi į redakciją. Redakcija mina jau gyventojų pramintus takus ir ieško išeičių. 

Pirmoji istorija

Rugpjūčio pabaigoje liepsnų liežuviai apsivijo Geležinkelio gatvėje esančio medinio daugiabučio verandos sienas. Gaisras buvo užgesintas laiku ir žalos, regis, patirta minimaliai, jei galima būtų taip pasakyti. Minėtas medinukas – jau kelis dešimtmečius glaudžia socialiai remtinus ignaliniečius. 3-uoju numeriu pažymėtame bute gyvenanti moteris su dviem nepilnametėmis dukromis  šį būstą namais vadina jau 29-erius metus. Atsikraustė čia su tėvais būdama 8-erių, ir tebegyvena iki šiol. Apie namo būklę kalbėti ne specialistui, žinoma, sudėtinga, bet kad visas namas kone siūbuoja tik uždarius duris, o ant laiptų, vedančių į antrąjį gyvenamojo namo aukštą, jautiesi lyg plaukiančio laivo denyje – pasako nemažai. Taigi, po gaisro, ant plauko liko kyboti namo veranda, išdaužyti langai. Lauko temperatūra jau tikrai nebe ta, kad galėtum mėgautis gaiviu oru pro pravirą langą, o  bandant šildyti namą iš vidaus, šiluma sklinda visos Ignalinos padange. Moteris bandė pagalbos ieškoti kreipdamasi į namo administratorių – UAB „Ignalinos butų ūkis“ direktorių Antaną Gylį. Vietoj paprasto ir konkretaus atsakymo gyventojai išgirdo pašaipiais ir užgaulias replikas jų atžvilgiu ir paguodą: „Laukite renovacijos“. 

Po pokalbio su ponu A. Gyliu sužinojome, kad renovacijos darbai jau prasidės lapkričio mėn. (ar jūs kur nors matėte, kad privačių namų savininkai šaltuoju metų laiku, žiemą, pradėtų namo išorės remonto darbus savo namuose? – autor. past.) ir bus pradėta nuo durų ir langų keitimo. Kažkodėl peršasi mintis, kad jei būtų kalbėta kažkaip kitaip, nesistengiant pažemint žmonių, tai gal ir žmonės būtų iškart supratę ir be reikalo nekėlę triukšmo. Juk akivaizdu, kad moteris ir jos paaugliukės dukros nesuprato, ar būsto administratorius kalba rimtai, ar ir vėl ironizuoja. Ką gi, drauge lauksime renovacijos. 

Antroji istorija

Mikalave esančio aštuonbučio namo gyventojai sunerimę dėl daugelio dalykų. Pirmiausia – dėl kiemo, o tiksliau kelio, einančio pro namus. Kone pusantro metro nuo namo išmintas kelias, kuriuo patys daugiabučio namo gyventojai nelabai teįstengia pravažiuoti, nes juo, pasak gyventojų, dieną naktį sunkiasvore technika ir traktoriais važinėja ūkininkas Algirdas Cicėnas ir jo padėjėjai. 

Seniūnas Juozas Paukštė patikino žinąs šią situacija ir nepateisinąs tokio įžūlaus elgesio. „Na, tiksliai aš nežinau, bet man atrodo, kad jokio servitutinio kelio ten nėra, o pats Cicėnas tą kelią pasidarė ir važinėja. Bent man tai nepatiktų, kad mano palange ūkininkai su traktoriais važinėtų, bet man asmeniškai gyventojai dar nesiskundė. Žinoma, jei sakote, kad gyventojai nerimauja, aš būtinai perspėsiu Cicėną, kad nedera ten važinėti, o jei tai nepadės, bus imtasi kitų priemonių“, – patikino seniūnas J. Paukštė. 

MI žiniomis, patvirtintomis Žemėtvarkos skyriuje, daugiabučiam namui dar nėra suformuotas namų valdos sklypas, o ir realiai servitutinio kelio čia nėra. Ten tėra bendro naudojimo žemė, priklausanti valstybei, ir keliukas, vedantis iki to daugiabučio tvartų, kuris galimai galėtų būti kada nors  servitutiniu. Apskritai tai dabar yra derybų ir žmoniškumo klausimas. Kodėl žmoniškumo? O gi todėl, kad, kaip sakė pats seniūnas J.Paukštė, kas gi gali uždrausti Cicėnams važinėti tuo keliuku? Taigi, kai žmogaus sąžinė ir mintis nesusitinka, tai jokie prašymai, rašymai ar maldavimai neįteigs, kad nevalia, siekiant naudos sau, dergti kito žmogaus gyvenimo. Kita vertus, jei jau METŲ ŪKIO nugalėtojai „lipa ant galvos“ kaimynams, tai bent jau iš dalies pateisindami ir gerbdami jiems suteiktą vardą galėtų ir normaliai sutvarkyti tą keliuką ir prižiūrėti jį. Juk daugiabučio gyventojai nei važiuoti lengvaisiais automobiliais, nei eiti be guminių batų juo nebegali. Ūkininkai juk patys savo asmeninį keliuką iki namų pasidarę turi, bet kažkodėl savo kiemu traktoriais važiuoti nenori, o štai kaimynams galima ir langus purvynu taškyti. 

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad daugiabučio namo aplinką, kiek leidžia jų jėgos ir galimybės, nuolat prižiūri, šienauja, gėlytes augina bei rankų darbo medžio drožiniais puošia. 

Tęsinys kitame numeryje. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje