Vakar minėjome Šv. Hubertą – medžiotojų globėją. Lietuvoje pagonybės laikais medžioklės globėja buvo Medeinė (Žvorūnė). Ta proga trumpai prisiminkime mūsų šalies faunos būklę. Žinoma, apie visą gyvūniją, pradedant pačiais primityviausiais pirmuonimis ir kitais bestuburiais, nekalbėsiu. Juk daugiausia gamtos mylėtojus, medžiotojus, žvejus domina žuvys, paukščiai, žvėrys. Daug mažiau visuomenei rūpi varliagyviai, ropliai ir jų situacija. Apie juos taip pat nekalbėsiu, tik man labai įdomu, ar kas begirdi rajono balose, kūdrose gyvenančią labai gražią varlytę-kūmutę, „kukuojančią“ panašiai kaip ir gegutė?

Kadaise buvo labiausiai akcentuojama natūralių buveinių apsauga (kas ir šiuo metu aktualu), griežtinant draudimus ir baudimus. Neva taikant tokius metodus, gyvūnija tik gausės ir klestės. Bet laikas parodė, kad tai – ne panacėja, draudimai menkai padeda itin nykstančių rūšių populiacijos atsistatymą į pirmykštę būklę. Kai kurios rūšys ir be pastangų taip išplito, kad reikia galvoti, kaip jas sumažinti. Kalbu apie kormoranus. Reikėtų prisipažinti, kad prieš daugiau nei keturis dešimtmečius man buvo kilęs noras kormoranus iš Astachanės rezervato aklimatizuoti Lietuvoje. Kilniu tikslu – juos panaudojant mėgėjiškai žvejybai ir tikint, kad jų niekuomet tiek neprivis mūsų sąlygomis. O štai kas atsitiko, jiems savaime apsigyvenus pas mus. Jeigu būčiau tada tą ketinimą įgyvendinęs, turbūt būčiau visiems laikams didžiausias tautos priešas.

Visos kultūringos šalys, net turėdamos gausias, natūraliai egzistuojančias gyvūnų populiacijas, papildomai jas veisia ir paleidžia į gamtą. Daugiausia tai medžioklei skirti paukščiai: kurapkos, fazanai, kai kurios žąsų, ančių rūšys ir pan. Pagaliau ir mūsų šalyje pastaraisiais metais susirūpinta ir imta veisti nelaisvėje  nykstančias paukščių rūšis ir grąžinti jas į natūralias buveines. Mūsų kraštuose nelaisvėje pradėti veisti kurtiniai, didieji apuokai, lūšys, o iš žuvų – kiršliai. Daug anksčiau pradėtos veisti lašišos, šlakiai. Dabar šias žuvis jau net leidžiama pagal licencijas žvejoti.

Įsisiautėjus afrikiniam kiaulių marui, labai norima sumažinti šernų populiaciją. Naujos medžioklės taisyklės jau draudžia šernus šerti, mat jie turi patys gamtoje išgyventi. Tik klausimas, ar tada jie mažiau veršis į ūkininkų pasėlius?

Panašu, kad norint tebemedžioti, medžiotojams ateityje reikės daugiau dėmesio skirti ne tik stambiajai faunai bet ir smukiajai medžioklės gyvūnijai. Kadaise bemaž prie kiekvienos sodybvietės galima buvo pamatyti kurapkų pulkelius, o šiandien jų beveik visai nebeliko. Sunku tikėtis, kad jų populiacijos atsistatytų net gerinant buveinių sąlygas, visiškai uždraudus medžioklę. Seniai yra išbandytos kurapkų veisimo technologijos, bet pas mus nesugebėta tai padaryti. Tikriausiai bus imtasi jas veisti nelaisvėje tik tada, kai jų nebeliks. Ta pati situacija ir su pilkaisiais kiškiais. Jau beveik prieš 20 metų marijampolietis G. Tamulynas puikiai įvaldė technologiją, kaip veisti šiuos ilgaausius nelaisvės sąlygomis, o medžiotojų draugijoms tai – neįkandamas dalykas. Kuriami įvairūs nuostatai, sąlygos, kad norintiems juos veisti tai būtų sunkiai įgyvendinama.

Tiesa, apie medžioklinių fazanų veisimą nelaisvėje neminėsiu, nes fazanas – beveik naminis paukštis, kurio veisimo problemos seniai išspręstos. Man labai rūpi, ar kas nors pabandys ir užsiims tetervinų, kurie labai sparčiai nyksta mūsų krašte, taip pat ir jerubių veisimu. Manau, kad mūsų Aukštaitijos nacionaliniame parke būtų galima tą projektą pabandyti ir įgyvendinti, kaip daro Viešvilės rezervatas, veisdamas kurtinius ir vėliau grąžindamas į kadaise buvusias jų buveines. Bet reikia entuziastų, administracijos vadovų palaikymo.

Beje, tai galėtų būtų papildomas traukos objektas (-ai) ir turistaujantiems parko lankytojams, norintiems susipažinti su saugomomis teritorijomis. Linkiu visiems gyvūnų mylėtojams ir medžiotojams prisidėti Ignalinos krašte gausinant bioįvairovę, rūpinantis jos gerove.