Lietuvoje verda diskusijos: ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis?

Vieni sako, kad tas okupaciją simbolizuojančias skulptūras, žmonių balvonais vadinamas, reikia atiduoti į Grūto parką: tegul tie, kuriems jos patinka, eina ir gėrisi.

Kiti, kurių chore gal ir ne į pirmą dūdą, bet labai įtakingai pučia Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė, įsitikinę, kad tai esanti Lietuvos penkiasdešimties metų istorija.

Kodėl ta istorija būtinai turi stovėti Vilniaus centre – nepaaiškinama. Tiesiog taip reikia, ir viskas.

Prieš prisidedant prie svarstančių, ką su tais balvonais daryti, norisi papeikti visus tuos kultūros specialistus, kad jie dar nepakankamai pagarbiai žvelgia į praeitį ir rūpinasi Lietuvos, o ypač Vilniaus istorija.

Štai, sakysim, nacistinė svastika. Juk tai – tokia pat Lietuvos istorija, tiesa, trumpesnė, bet irgi susijusi su okupantais ir todėl – čia jau ne mano, o didžiai gerbiamų specialistų nuomonė – turi būti saugoma.  Jeigu dabar ant Vilniaus pastatų jos nebėra, tai kultūrologai ir paminklosaugininkai turi surasti, kur ją restauruoti.

Ko gero, priimtiniausia būtų grąžinti svastiką ant pastato, esančio Gedimino pr. 14., sienos: čia vokiečių okupacijos metais buvo kažkokia okupantų įstaiga, o sovietų okupacijos metais – „Lietuvos komjaunimo“ CK. Būtų labai simboliška.

Su įstatymo, kuriuo draudžiama viešai demonstruoti okupacinius simbolius, nuostatomis čia nėra nieko bendra. Čia jau, matote, istorija, kurią reikia gerbti. 

Turbūt šiandien tik viena galėtų sutaikyti abi puses ir padėtų išsaugoti balvonus: tai jų įjungimas į, moksliškai tariant turizmo industriją. Aišku, reikėtų šiek tiek padirbėti, kad turistai noriai susipažintų su šiais oficialių pareigūnų mylimais istorijos simboliais.

Ką mes šiandien ant Žaliojo tilo turime? Ogi keturias 1952 metais pastatytas skulptūras, kurios vadinasi „Mokslo jaunimo“, „Žemės ūkis“, „Pramonės ir statybos“ ir „Taikos sargyboje“.

O ką padaryti, kad jos būtų susietos su šiandiena ir masintų turistus?

„Žemės ūkio“ ir „Pramonės ir statybos“ skulptūras nesunku būtu priartinti prie šiandienos. Suprantama, kad šiandien taip, kaip vaizduoja skulptūros, beveik niekur nedirbama, ir todėl čia reikėtų papildomų lentelių.

Prie „Žemės ūkio“ reikėtų pakabinti lentelę „Kaimo bedarbiai viešuosiuose darbuose“, prie „Pramonės ir statybos“ – „Miesto bedarbiai viešuosiuose darbuose“. Turistams viskas būtų aišku.

„Mokslo jaunimo“ skulptūrą paaiškinti būtų sunkiau. „Makulatūros surinkimas“ – turistams gali tekti aiškinti, kas ta makulatūra. Gal geriau tiktų „Žalieji renka šiukšles“?

Daugiausia darbo tektų įdėti suaktualinant skulptūrą „Taikos sargyboje“. Aišku, kad paminklosaugininkai ir kultūros paveldo darbuotojai neleis pridėti prie istorinę ir kultūrinę vertę turinčios skulptūros papildomų detalių, pavyzdžiui, prie sargybinių kojų padėti kokį nors taiką Kryme simbolizuojantį daiktą. Nors tai irgi jau istorija.

Tad belieka tikėtis, kad šalia skulptūros bus leista pastatyti laiptelius, kuriais kiekvienas norintis galėtų pakilti ir nuvalyti okupantams batus.

Beje, Kultūros paveldo departamento atstovams ši ceremonija taptų privaloma, ji būtų atliekama nustatytu laiku, ir tuo metu gidai galėtų atvežti ekskursijas.

Visi nesusipratėliai turėtų suprasti, kad Žaliojo tilto skulptūros – tai muziejus po atviru dangumi. O susipratusiems derėtų pagalvoti, kaip tos skulptūros galėtų išgelbėti Vilniaus miestą nuo bankroto. Matyt, laikas pradėti rinkti mokestį už žiūrėjimą į jas.

Žinoma, čia negalėtų būti jokių atsikalbinėjimų, kad tu į tas skulptūras nežiūri ar jos tau nepatinka. Muziejuje irgi ne viskas gali patikti, bet eini pro šalį – jau esi susimokėjęs už žiūrėjimą. Taip ir čia būtų: važiuoji ar eini tiltu – mokėk. Ne tik tiltą, bet ir aplinkines gatves būtų galima apmokestinti.

Tokia jau ta turizmo industrija. Lietuva turi išnaudoti tai, kuo ji didžiuojasi. O didžiuojasi ji okupantais.