Praėjusį savaitgalį Europos medžiotojai šventė ir tebešvenčia vieną svarbesnių jiems švenčių – Šv. Hubertą, medžiotojų globėjo dieną, kuri kasmet minima lapkričio 3-ąją. Ta gražia proga ir kalbamės su medžiotoju Albinu MEŠKĖNU apie medžioklę, kuriam ji – tiesiog gyvenimo būdas, o ne aktyvus laisvalaikis, ar, kaip dabar „elito“ sluoksniuose madinga – žudymas dėl žudymo, net neturint supratimo apie medžioklę.

„Medžioklėje, ypač tykojant, įsižiūri, pamatai net kaip lietaus lašas nuo medžio šakelės krenta. Pajunti, jog įvairių medžių miškas turi savą nuostabų kvapą. O kai žvėrį pamatai… Man labiausiai patinka sėlinimas. Kada tu eini su žvėrimi kaip lygus su lygiu…“, – sako  pašnekovas.

Medžioklė – šeimos tradicijos

„Kiek prisimenu, mano tėvas visada medžiojo. Aš net nepagalvojau, kad gali būti kitaip. Nuo kūdikystės matydavau sumedžiotus žvėris, matydavau juos dorojamus, klausydavausi suaugusiųjų pasakojimų apie medžioklę. Sykį, būdamas 12-os metų, prikalbinau jaunesnįjį brolį Rimantą eiti su manimi medžioti. Tėvų nebuvo namuose. Susiradau tėvo šautuvą ir išėjom su broliu į pirmąją medžioklę. Tada buvo pirmas mano šūvis. Beržynėlyje pamatėme stirną. Ji vos kyštelėjo galvą, aš iššoviau, ji, regis, atsitraukė, bet tada nubėgę radome ją toje pačioje vietoje. Kai tėvai grįžo vakare po darbų į namus, mėsa buvo sudorota ir jau virė katile. Prastai man baigėsi tas vakaras ir pagyrų, kokių tikėjausi, aš nesulaukiau. Tačiau dar tais pačiais metais, po kelių mėnesių tėvas pats man pasiūlė eiti medžioti. Ir dabar jau beveik 50 metų gyvenu medžiotojo ritmu“, – apie pirmąją medžioklę pasakoja Albinas.

Kas gi yra medžioklė?

Taip jau yra, kad mūsų visuomenėje medžiotojai dažnai  išvadinami kraujo ištroškusiais žudikais, gyvosios gamtos naikintojais, degradavusiais žmonėmis, savo nevisavertiškumą dangstančiais troškimu žudyti. Bet kas gi yra ta medžioklė?

„Nors aš medžioju kone visą savo gyvenimą, bet net ir aš paprastai negaliu atsakyti į šį klausimą. Medžioklė yra medžioklė… Tai ir savotiškas gyvenimo būdas, bendravimas su bendraminčiais, gamtos pažinimas, laisvalaikio leidimas gamtoje, gyvūnų globa ir jų populiacijų reguliavimas, siekiant palaikyti pusiausvyrą tarp įvairių aplinkos komponentų.

Žinoma, medžiotojai yra žmonės, o kaip žinia, žmonių esti visokių, todėl ir tarp medžiotojų yra visokių žmonių. Tačiau nevertas medžiotojo vardo tas, kuris į miškus ir laukus su šautuvu eina tik mėsos gabalo parsinešti ar tetrokšta iš medžioklės parsitempti kuo didesnius ragus, iltis ar kitus trofėjus, arba tas, kuriam iš medžioklės parsinešti nereikia nieko, o tik norisi papyškinti būtinai į gyvus taikinius. Tikras medžiotojas į medžioklės plotus eina, nesiekdamas vieno kurio tikslo, o eina medžioti. Svarbu yra visi medžioklės etapai: medžioklės laukimas ir pasiruošimas jai, žvėrių buveinių žvalgymas, medžioklės plotų paruošimas medžioklei (bokštelių statymas, stovėjimo vietų paruošimas šaulių linijose ir t. t.), medžioklės būdo pasirinkimas, žvėrių laukimas šaulių linijoje varymo medžioklėse, tykojimas, sėlinimas ar priviliojimas įvairiais būdais. Pagaliau, žvėries nušovimas, žvėrienos apdorojimas ir netgi žvėrienos paruošimas maistui. Be to, juk dar yra pašaro paruošimas, žvėrių ruošimas. Aš pats sėju grūdus, šakniavaisius (morkų, beje, žvėrys nemėgsta). Tai taip pat medžioklės dalis. Iki šūvio medžiotojas susilieja su gamta: stebi miške ar laukuose vykstančius gamtos procesus. Prieš šūvį, pasirodžius žvėriui ar paukščiui, patiriamas gal tik medžiotojams suprantamas jaudulys. Po šūvio – jausmai kitokie. Tačiau, kai nukauti žvėrys, laikantis senų tradicijų, pagerbiami, atliekamos tam tikros procedūros, ir ta medžioklės proceso dalis neslegia medžiotojų širdžių. Na, o įvairių patiekalų gaminimas iš žvėrienos, jų valgymas šeimos ar draugų rate taip pat turi savas tradicijas ir nepasakysi, kad ši medžioklės proceso dalis yra nemaloni… tiesiog metams bėgant susigyveni su tuo ir negali gyvenimo įsivaizduoti kitaip… “, – sako medžiotojas.

Medžiotojų pareigos

Kaip ir kiekvienas atsakingas žmogus, taip ir medžiotojai turi savo pareigas. Pirmiausia mes privalome gausinti ir globoti medžiojamąją fauną. Patys medžiotojų kolektyvai privalo savo iniciatyva vykdyti įvairias gyvūnų apsaugos priemones. Pirmiausia kiek įmanoma tiksliau suskaičiuojame žvėris savo medžioklės plotuose ir nustatome sumedžiojimo limitus netgi ir tiems žvėrims, kurių medžioklės apimčių nereguliuoja valstybė. Sunkiomis žiemomis žvėris papildomai šeriame, stengiamės drausminti brakonierius, į kurių kilpas ne tik kad žvėrys, bet ir mūsų šunys, ir net patys medžiotojai pakliūna. Noriu pasakyti, kad būtent medžiotojų dėka  po Antrojo pasaulinio karo atkurtos bebaigę išnykti briedžių, tauriųjų elnių populiacijos. Suklestėjo stirnų populiacijos, nepaprastai daug prisiveisė ir bebrų, o šernų – net per daug. Per gausios ir lapių bei miškinių ir akmeninių kiaunių populiacijos. O ondatros, mangutai (usūrinių šunų), kanadinės audinės bei dėmėtieji elniai mūsų faunai atnešė didelę žalą. Šiuo metu pas mus jau atsiranda  dar vienos rūšies plėšrūnai – meškėnai.

Kai kurie gamtos globėjai teigia, kad reikia visiškai uždrausti medžioklę, o laukinių gyvūnų populiacijų gausa susireguliuos savaime. Paprasčiau tariant, vilkai sureguliuos. Vilkai, beje, daugiau linkę mažinti kaimo gyventojų galvijų ir net šunų gausą, nors miškuose gyvena daugybė elninių žvėrių, šernų, bebrų, mangutų. Tad vargu ar jie palaikytų miškuose būtiną žvėrių pusiausvyrą. Gyvūnų globėjai kažkodėl neįvertina, kokią žalą miško jaunuolynams daro elniniai žvėrys ir bebrai. Jei medis su nuplėšta žieve ir išgyvena, užaugęs didžiulio vėjo metu perlūžta būtent toje vietoje, kur buvo jaunam medeliui nurėžta žievė. Be to, elniniai žvėrys, šernai, bebrai, taip pat vilkai daug žalos padaro augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams.

Pagal įstatymą medžiotojai taip pat privalo žemės ir miško savininkams atlyginti kanopinių žvėrių ir bebrų daromą žalą. Vilkų žalą apsiima atlyginti valstybės. Aš manau, kad valstybė turėtų atlyginti žalą ūkininkams, o ne medžiotojai. Juk valstybei medžiotojai kasmet moka didžiulius pinigus už medžioklės plotus. Na, bet tai ateities ir derybų klausimas. Nesinori šventės metu kalbėti apie liūdnus ar neraminančius dalykus. Na, o visiems medžiotojams tradicinis palinkėjimas: Nei tauko, nei plauko!“, – sako A. Meškėnas.

Autorės nuotr.