Skip to content

Karžygys iš Mešonių kaimo

Ignalinietis Alfonsas Skripskas kartais paskambina į redakciją ir, užduodamas klausimą, pasiūlo temą. Taip buvo ir šįkart. Paskambino ir klausia: kaip manot, kas sieja Ignalinos rajoną ir Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos 1923 m.? Kol bandėme rasti atsakymą, ponas Alfonsas pats atsakė: tuomet su savo pulku, kuriam vadovavo, Klaipėdą iš prancūzų vadavo Mykolas Kalmantas (Kalmatavičius) iš Mešonių (Mielagėnų sen.). Pasidomėjome šia asmenybe. Informacijos radome nedaug, o ką radome – šiandien spausdiname.

Mykolas (Mikas) Kalmantas (Kalmatavičius) gimė 1895-10-05 Mešonių k. prie Mielagėnų, Švenčionių aps. 1912 m. Sankt Peterburge baigė vidurinę technikos mokyklą, mokėsi Petrogrado gimnazijoje.

Buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 1916 m. baigė praporščikų karo mokyklą, jam buvo suteiktas praporščiko laipsnis. 1917 m. Smolenske įstojo į lietuvių batalioną, bet jis buvo išformuotas ir Mykolas grįžo į Lietuvą.

1919 m. liepą mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Ukmergės bataliono 2 kuopos jaunesniuoju karininku, vėliau – kulkosvaidžių komandos viršininku. 1919 m. lapkritį M. Kalmantui suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Tų metų gruodį batalioną performavus į 8 pėstininkų pulką, jis paskirtas pulko ryšių komandos viršininku. 1919–1920 m. mešoniškis kovėsi su bolševikais Kaukonių–Dauguvos ruože, taip pat su lenkais prie Augustavo ir Vilniaus. 1920 m. rugpjūtį paskirtas 6 kuopos, vėliau mokomosios kuopos vadu. 1922 m. gegužę buvo pakeltas į kapitonus, tais metais baigė Aukštuosius karininkų kursus.

1923 m. pradžioje savanoriu nuvyko į Klaipėdos kraštą Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto žinion, ten paskirtas antros sukilėlių grupės vadu. Gavo slaptažodį M. Bajoras. 1923 m. sausio 9–22 d. dalyvavo vaduojant Klaipėdą, vadovavo sukilėliams, užimant Pagėgių miestą ir apskritį, buvo paskirtas šios teritorijos komendantu. 1923 m. sausio 15 d. su trimis kuopomis prasiveržė pro prancūzų gynybos liniją ir užėmė Klaipėdą, M. Kalmantas asmeniškai suėmė vyriausiąjį prancūzų komisarą generolą Petisnė, administravusį Klaipėdos kraštą. Po šio žygio jis paskirtas Klaipėdos krašto savanorių sukilėlių 1-ojo pulko vadu, 1923–1925 m. ėjo pėstininkų pulko bataliono vado pareigas.

Po nepriklausomybės kovų M. Kalmantas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete, 1925–1935 m. vadovavo Lietuvos Šaulių sąjungai, buvo vienas aktyviausių skautijos organizatorių, 1925–1927 m. – vyriausiasis skautas, 1929–1940 m. ir 1945–1950 m. – šios organizacijos garbės gynėjas.

Mūsų kraštietis buvo vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų, lietuvių-suomių draugijos pirmininkas. 1926 m. vasario 16 d. pakeltas į majorus, o 1929-11-23 – į pulkininkus leitenantus. 1935 m. perkeltas į Kariuomenės štabą, paskirtas ypatingų reikalų karininku prie kariuomenės vado, čia pakeltas į pulkininkus.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940-06-25 paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. 1941 m. gegužės 17 d. suimtas, kalintas Kaune, tačiau iš Lietuvos neišvežtas. Todėl kilus Vokietijos – SSRS karui, buvo išlaisvintas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kauno m. ir apskrities Ginklavimo valdybos viršininko padėjėju, 1943–1944 m. ėjo Kauno m. ir apskrities pensijų skyriaus viršininko pareigas.

1944 pasitraukė į Vokietiją, tačiau netrukus grįžo į Lietuvą ir dalyvavo Sedos kautynėse su raudonąja armija. Po Sedos kautynių pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – emigravo į JAV, gyveno Čikagoje. Buvo iniciatyvinės grupės, atkuriant Lietuvos šaulių sąjungą emigracijoje, narys.

M. Kalmantas mirė Čikagoje 1976 m birželio 6 d, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse. 2002 m. pripažintas kariu savanoriu (po mirties).

Kraštietis buvo apdovanotas keliolika ordinų ir medalių, taip pat ir užsienio šalių. Jis apdovanotas: Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1923 m.), DLK Gedimino 3 laipsnio (1928), Šaulių žvaigždės (1931), Gedimino vilko (1932) ir Lelijos (1931) ordinais, ugniagesių „Artimui pagalbon” 1 laipsnio kryžiumi (1934), Klaipėdos išvadavimo sidabro (1925), Lietuvos nepriklausomybės (1928), Šaulių žvaigždės ordino (1939) medaliais, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929) medaliu, Latvijos Aizsargų nuopelnų (1929), Estijos ugniagesių 1 laipsnio aukso (1935), Suomijos nacionalines gvardijos geležiniu (1926) kryžiais.

M. Kalmanto žmona Vanda Gintilaitė (susituokė 1930 m.) mirė 1965 m., anksčiau nei jis, turėjo sūnų Vytautą Mykolą (gim. 1932 m.) ir dukrą Vandą Danutę (Kazlauskienę),  gim. 1934 m..

M. Kalmantas (Kalmatavičius) – neeilinė asmenybė, todėl jo atminimą vertėtų kaip nors įamžinti: Mešonyse įrengti informacinę lentą, pavadinti gatvę ir pan.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje