Skip to content

Dangaus globos ir palaimos visuose reikaluose

Besidomintieji istorija žino, jog iš pradžių krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę ir pasaulėvoką, tačiau šiandien ji tapusi nedaloma lietuvių tautos suvokimo dalimi, o kryžius – tos dalies simboliu ir atspindžiu. Kad ir kur stovėtų kryžius – prie namų, prie kelio ar prie upės – tai krikščioniškos žinios liudijimas, taip pat ir žmogaus priklausomybės Bažnyčiai ženklas, galiausiai – bendruomenės maldos vieta.

Lapkričio 5 d. N. Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos parapijos klebonas Jonas Kardelis bažnyčios šventorių praturtino nauju koplytstulpiu, vaizduojančiu rūpintojėlį.

Gyvenimo tiesioji

Bežiūrint į darbus šventoriuje reguliuojantį kunigą Joną, šmėstelėjo mintis. Kunigas turbūt galėtų būti didžiu pavyzdžiu mums visiems, sunkiai atlaikantiems gyvenimo sūkurius, audras, pakilimus ir nuopuolius. Štai žmogus eina per gyvenimą gražia tiesia linija, ir, regis, jokios aplinkybės jo negali išmušti iš vėžių. Jis turi tikslą ir siekia jo ramiai, juokaudamas, neskubėdamas,  ką reikia apeidamas, ko reikia nematydamas ir negirdėdamas, ką reikia – pamokydamas, bet visiems geras, su visais draugiškas…

Lyg skaitydamas mintis, kunigas pokalbį pradėjo juokaudamas. „Kad kas žinotų, kiek aš turiu visokių patarėjų… Ir visi tiek žino, tiek visi nusimano… Jau net nebežinau, kurio beklausyt. Statau koplytstulpį, bet nežinau, kaip bus su patarėjais“, – merkia akį kunigas.

Galima būtų nusijuokti drauge su kunigu, tačiau nereikia būt išminčium, kad žinotum, kiek daug nuoskaudų, kartėlio ir net nebylių, nematomų ašarų slepiasi po kunigo pokštais. Mes tapome absoliučiais tinginiais ir net nebesistengiame suprasti žmogaus ar bent retkarčiais išgirsti, ką mums sako tarp eilučių. Svetimėjame su kiekviena diena ir tolstame vieni nuo kitų, nuo savo šaknų, tegirdėdami patys save, lyg būtume vieninteliai ir nepakartojami, žinantys absoliučią tiesą.

Kaimų tradicijos

Nuo seno kryžius sodyboje atspindėjo tam tikrą socialinę padėtį, o kaime – bendruomenės dvasią. Negaliu nepasicituoti J. Griniaus: „Iš toli atvykusiam keleiviui, ieškančiam kaime reikalingo žmogaus, nurodymai būdavo kartais duodami pagal kryžių ypatybes. Ir ūkininko sūnus, važiuodamas svetimo sodžiaus gatve, pagalvodamas apie būsimą žmoną, pasižvalgydavo ne tik gražesnio rūtų darželio, bet ir dailesnio kryžiaus, nes žinojo, kad tie du ūkininko požymiai – rūtų darželis ir kryžius – reiškia šeimos teigiamas savybes“. Taigi, jei šalia sodybos stovėdavo gražus kryžius, tai reiškė, jog šiuose namuose gyvena tvarkingi, dori žmonės, kaip ir pačiame kaime, beje.

Stebint Daugėliškio miestelį, negali nepamatyti akiai ir širdžiai mielų pasikeitimų, kuriuos inicijuoja vos du žmonės, atspindintys tikrąją tvarkingos, tvirtos ir doros bendruomenės dvasią. Tai kunigas J. Kardelis, besirūpinantis bažnyčios ir šventoriaus įvaizdžiu ir miestelio laisvalaikio organizatorė Aldona Jankauskienė, pati tvarkanti aplinką aplink kaimo kultūros centrą (kai visuose seniūnijos didžiuosiuose kaimuose yra tam skirti papildomai darbuotojai), sodinanti gėles, kurianti alpiniariumus, bei miestelio centre prižiūrinti vienintelį traukos objektą – miestelio 500 metų jubiliejui skirtą paminklinį akmenį ir jo prieigas ir t. t. Taip jau įprasta. Jei nepadarysi tu, nepadarys nieks. Ir nesvarbu, kad pro šalį praeina šimtai žmonių. Jie turi savų rūpesčių, savų bėdų… ir jų gyvenimai kur kas svarbesni nei tavo, o ir laikas brangesnis nei tavo.

Kraštiečio kūrinys

„Dauguma kryžių statomi prašant Dangaus globos ir palaimos įvairiuose reikaluose, dėkojant už patirtą malonę, išklausytą prašymą. Galiausiai juk kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos ir pagarbos išraiška, savotiškas votas. Kad ir kur jis būtų pastatytas, visada yra susijęs su dvasiniu bei kasdieniu žmogaus ir bendruomenės gyvenimu. Tad kažkokios netradicinės intencijos šis koplytstulpis neturi. Ąžuolą parsivežiau iš Kaltanėnų girininkijos, o iš jo koplytstulpį išdrožė kraštietis Teofilis Patiejūnas. Labai džiaugiuosi, kad jį pargabent man padėjo ūkininkas Egidijus Šiaudinis. Tai žmogus – nespėjai paprašyt – jau padaryta. Štai davė technikos, šaunų vyruką Marių, kuris ne tik techniką puikiai valdo (su didžiuliu traktoriumi be pėdsakų įvažiavo ir atbuline eiga išvažiavo iš šventoriaus), bet ir skiedinį maišyt padėjo. Dar du daugėliškėnai Valdas ir Vilmantas pastatė ir įbetonavo kone toną sveriantį koplytstulpį. Tai dar ne pabaiga. Dar vyks baigiamieji darbai, o pašventinimas ir oficialus jo atidengimas planuojamas pavasarį, jei niekas nepasikeis“, – sako kunigas Jonas.

Koplytstulpis – savotiškas visos šeimos, bendruomenės vienybės dvasinis centras.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje