Dabar dažnai girdime kalbant apie orią algą, pensiją, orų gyvenimą. Šį žodį perkėlus į gamtą, galima jį pritaikyti, apibūdinant šiųmetį rudenį. Jis išties buvo orus ir oriai estafetę rengiasi perduoti žiemai. Šiluma, regis, jau baigiasi, vėsta, sekmadienį, sako, į žvalgybą jau ir viena kita snaigė gali užsukti. Po šilto rudens dabar spėliojama, kokia bus žiema. Sinoptikai mano, kad ir žiema laukiama šiltesnė, nei įprasta. Kadangi ir orų spėjikus dažnai apgauna, tad pagyvensim – pamatysim…

Turbūt daugumai mūsų krašto žmonių netikėčiausias šios savaitės įvykis – Lino Pernavo skyrimas pačiu vyriausiu Lietuvos policininku – policijos generaliniu komisaru. Nors gerai jį pažįstantiems tai nebuvo netikėta. Nuo Didžiasalio kilusiam L. Pernavui ėmus sparčiai kilti karjeros laiptais, jam jau tuomet buvo sakyta, kad jis eis toli, kops aukštai, bus antras iš to krašto, įkopęs į didelės valdžios olimpą. Mat yra įdomių paralelių. Nuo Didžiasalio, iš Dysnos, yra kilęs Augustinas Voldemaras – pirmasis tarpukario premjeras ir vidaus reikalų ministras, kurio įsakymu buvo įkurta Lietuvos policija. Tad tam tikra prasme istorija beveik po šimtmečio pasikartojo…

Naujasis policijos vadovas dabar neišeina iš televizijos kanalų, laikraščių puslapių. Stebėjau keletą jo interviu. Kalba įtikinamai, su kibirkštėlėm akyse. Taip elgiasi žmogus, kuris išties žino ką daryti, ką darys, tiki tuo, ką sako. Štai keletas ištraukų iš LTV laidos „Dėmesio centre“.

Laidos vedėjo paklaustas, ką jis norėtų nuveikti policijos vadovo poste, sakė: „Pasakysiu ne kaip generalinis komisaras, o kaip bendruomenės narys. Jeigu man iškyla problemų, būtina turėti kam paskambinti. Policijos pareigūnai turi būti pasiekiami. Antra, jei jau aš paskambinau, noriu, kad policija atvyktų greitai, nes bėdos ištiktam žmogui reikia skubios pagalbos, jam minutė prilygsta valandai. Trečia, problemos spręsti atvykęs pareigūnas turi būti nešališkas, objektyvus, kad nebūtų jokios korupcijos. Ketvirta, piliečių pareiškimų nagrinėjimas, tyrimai turėtų būti atlikti per kiek įmanoma trumpesnį terminą. Taip pat notėčiau,  kad pas mane atvykęs pareigūnas atrodytų  kaip policininkas: tvarkingas, gražus, su tvarkingu automobiliu. Ir jeigu jis mane pakvies  į komisariatą, noriu, kad komisariato patalpos būtų tvarkingos, gražios.Jeigu užėjęs į patalpas ir pamatęs jų būklę pagalvoju,  kad ne man, o policininkui reikia pagalbos, tai tikrai neprideda policijai jokios pridėtinės vertės“.

O kaip keisti šią padėtį, kai finansavimas minimalus?„Ne viską sprendžia pinigai. Visada sakau, kad mums reikia įsijausti į žmogų, prašantį pagalbos. Dažnai kalbamės su darbuotojais, kaip jie reaguotų, jei nelaimė atsitiktų su jų artimaisiais, draugais, kaimynais. Visi sako, kad iš karto reaguotų, nepaisydami darbo laiko, turimų priemonių. Taigi, mes turime suprasti, kad bėdos ištiktas paprastas žmogus yra toks pats, kaip ir mūsų giminaitis ar draugas, jam padėti reikia lygiai taip pat. Kai tai suprasime, daugelį  dalykų galėsime padaryti ir be pinigų. Jei nesuprasime, pinigai nepadės“.

Pinigai nepadės, bet jų stygius demotyvuoja žmones? „Be abejo. Meluočiau sakydamas, kad mums nereikia didesnio darbo užmokesčio. Sakiau ir sakysiu, kad jis turi būti orus. Jeigu žmogus, nebūtinai policininkas, nuolat galvos, kaip jam išmaitinti šeimą, sumokėti už komunalines paslaugas, jokio darbo jis gerai neatliks“.

Paklaustas, kaip bus su Ignalinoje gyvenančia šeima, sakė: „Manau, sugebėsime su šeima suderinti ir darbą, ir poilsį. Nesigėdiju, kad esu iš kaimo, dirbau ir kaime, dirbau ir nuovadoje eiliniu policininku. Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta galimybė padirbėti keliose įstaigose, skirtinguose miestuose“.

Belieka palinkėti policijos generaliniam sėkmės, užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo, sėkmingos policijos reformos. Policijos vadui, kuris atėjo iš kaimo, karjerą pradėjo nuo eilinio policininko, perėjo visus šios sistemos ratus, todėl žino, kuo kvėpuoja ir kaimas, ir miestelis, ir nedidelis miestas, ir didmiestis – turėtų pasisekti. Svarbu, kad tos energinės kibirkštėlės akyse ilgai neužgestų…

Šis savaitgalis didesnių pramogų nežada, tad daugiau laiko knygai, mėgstamam užsiėmimui po savo stogu. Beje, Ignalinos krašto muziejuje aplankykite kraštiečio Petro Lauciaus siuvinėtų paveikslų parodą. Tai išties kažkas neįtikėtino.

Jaukaus ir prasmingo savaitgalio!