Veltui šiam rašinėliui stengiuosi suteikti gilesnės prasmės. Ši istorija paprasta, kad neverta net skaitytojo dėmesio. Atidžiau pasižiūrėjus į gyvenimą, tokių situacijų yra begalės, bet viliuosi – ims ir kas nors susidomės.

Kartą į rankas pateko katalogas apie Ignalinos krašto tautodailę ir amatus. Informatyvus, smalsiam žmogui reikalingas leidinys. Įdomu susipažinti su šio rajono kuriančiais žmonėmis nors iš aprašymų ir nuotraukų. Vartau knygutę ir, kaip dažnai būna, atverčiu skyrelį „kalvystė“. To man ir reikėjo. Nuotraukoje matau kalvį Aleksandrą Talijūną ir jo darbo įrankius: priekalą su keletu plaktukų bei nukaltą pasagą. Šį kartą ji tikrai laiminga. Tarp plaktukų matau tokį, kurio, galvą guldau, niekas pasaulyje neturi. Na, ką gi, plaktukų medžiotojau, į kelionę!

Keliaudamas retai naudojuosi žemėlapiu, kompiuteriu ar navigatoriumi. Visai neįdomu, kai tave į tikslą už nosies atveda. Kas kita kalbinti nepažįstamus žmones ir dėtis pasiklydusiu arba nieko neišmanančiu.

Vidiškėse pirmą kartą. Pasigrožiu bažnyčia, per tvoros virbus nužvelgiu dvarą. Nedidukas, bet išraiškus pastatas su erdviu kiemu. Medžiai bebaigią mesti lapus. Gėlynai jau nebeturi vasariško grožio. Galvoju: kas liktų Lietuvoje, jei į užsienį išvyktų visi darbingiausi šalies žmonės, jei nebeliktų bažnyčių ir dvarų. Kokiomis šmėklomis klaidžiotume po Europą!

Autobusų stotelėje klausiu tvarkingai apsirengusio, apyjaunio vyro: kaip nuvažiuoti į Šiūlėnus? Šis gūžteli pečiais, rodo ranka daugiabučio namo link ir pataria pasiklausti ko nors iš vietinių, nes jis gyvena Ignalinoje ir apie jokius Šiūlėnus nieko nėra girdėjęs, o į Vidiškes atvažiavęs giminaitei padėti malkų sukapoti.

Prie daugiabučio randu gerokai įsiaudrinusius vyriškius. Kažką kalba apie namo renovaciją. Vėlgi teiraujuosi Šiūlėnų. Vienas iš besiginčijančių, matyt, gerai žinantis apylinkes, sako: „Važiuokit Didžiasalio link, po dvylikos kilometrų sukite į dešinę“.

Kelias sukaliojasi tarp kalvų kalvelių. Smagu važiuoti ramiu keliu, žvalgytis po nematytas vietoves, gėrėtis gamta. Kiek čia to gyvenimo Dievulis davė – reikia pasidžiaugti. Keliai keleliai, laukai nuplikę. Lietuvėle tu mana! Štai ir posūkis į Šiūlėnus. Kaimas ilgas, tik pabaigoje šakojasi į dvi kryptis. Vienas kitas gatve einantis vietinis. Apranga čia ne miestietiška ir ne šventiška. Paprasta. Niekas prieš nieką nesipuikuoja, eidami dirbti vyrai nesirengia kostiumais, o moterys lūpų nesidažo ir imdamos grėblį lapams šluoti, nesimauna baltų pirštinių. Kaimiečiai jau ruošiasi žiemai. Į kiemus suvaryta technika, į vidų sunešti buitiniai rakandai. Ant obelų dar kabo obuoliai. Praeinančio vyro pasiteirauju, kur gyvena Aleksandras Talijūnas. „Čia pat“, – sako šis ir veda tiesiai prie kalvio namo durų. Klebenu durų rankeną, beldžiu krumpliais. Nė garso, nei kvapo. Dešimta valanda ryto. Šeimininkas – išėjęs ar išvykęs. Kas žino. „O jūs į langą pabelskit“, – pataria nepažįstamasis. Taip ir padarau. Apeinu namą, žvilgteliu per stiklą – matau lovą ir kojas. Aha, nebeteks tuščiomis grįžti atgal. Juk nuvažiuota ne taip mažai. Paskaičiuokit, kur Utena ir kur Šiūlėnai…

Barbenu į stiklą. „Kas ten?“ – girdžiu klausimą. „Į svečius atvažiavau, plaktuko reikia“, – kvailesnio atsakymo nesugalvojau. „Eik prie durų, nelįski per langą, aš tuoj kelnes apsimausiu“. Aleksandras eina įsileisti atvykėlio, matyt, supratęs, kad reikalas rimtas. Durų atidarymo laukiame dviese: aš ir katinas. Šis apsukresnis. Kai tik durys prasivėrė, katinas miauktelėjo ir dingo viduj. Girdžiu nepiktus, bet griežtus žodžius: „Škac šonan, pelių neprisigaudei?..“

Įeinu ir aš, neprašytas, nekviestas svečias. Pereinu priemenę, patenku į panašų į valgomąjį kambarį ir matau, kaip šeimininkas rengiasi miegamajame: maunasi vilnones kojines, aunasi veltiniais, juosiasi petnešas. Po to suskumba prie stalo, patiesia laikraštį ir beria supjaustytą taboką. Na ir vaizdelis. Tokį mačiau būdamas vaikas, kada tokiu pat būdu cigarus suko mano senelis.

Aleksandras nedidukas, apvalaus kūno ir veido žmogus savo bruožais ir burbėjimu po nosim tarsi kalbant tik sau ir niekam kitam, primena garsų rusų aktorių.

Atsiprašinėju už ankstyvą pasirodymą, už sutrikdytą miegą, nors jau dešimta valanda. „Vienas gyvenu, – sako kalvis, – kada noriu, einu miegoti, kada noriu keliuosi. Kas man… Vaikai išvažinėjo: sūnus Ignalinoj, dvi dukros – Vilniuje, aš pats nebejaunas – septyniasdešimt septynerių. Žmonos dveji metai nebeturiu… Tai ko atvažiavai?“, – prie reikalo suka Aleksandras. Aš jam, rodos, aiškiai dėstau, kad mačiau nuotrauką, kurioje nufotografuotas pats kalvis ir kalvio įrankiai. Vienas plaktukas mane sudomino, mat tokius daiktus renku.

Aleksandras neskuba. Prieš einant į kalvę, šeimininkas parodo, kaip atrodo tabokos stiebai ir lapai, kaip jie pjaustomi, sukami į popierių. Supjaustyta taboka krinta į dubenėlį,nuo kurio neatstoja katinas. Matyt, kvapas vilioja. Parodęs visą cigaro gamybą, Aleksandras užsirūko dar viena „bankrotkę“. Lyg prijaukinta meistro parudavusiuose pirštuose smilksta tabako ir popieriaus ugnelė, vinguriuoja melsvas dūmelis.

Nuo gyvenamojo pastato einame link kitų sodybos pastatų. Jų daug. Ir visi paties Aleksandro pastatyti: kalvė, kluonas, stalių dirbtuvėlė, klėtis… Turėjo daugiau, bet reikėjo parduoti,  nes valdžia neleido šitiek paties sukurto turto turėti.

Meistras užveda didžiulį mechaninį kūjį, su kuriuo net kalavijus kalė, žemės padargus sau ir kaimynams gamino. Su gailesčiu parodė metalinį arklą. „Viską baigiu išdalinti, viską baigia išnešioti, – kalba A. Talijūnas, – neseniai Arklio muziejui atidaviau porą lankų, kitus darbus padovanojau. Įrankių ir tų beveik neturiu. Vieną plaktuką pasisavino anūkas. Žinojo, kad senelis turi – kam parduotuvėj pirkti. Na, kuris plaktukas tau reikalingas?“

Apžiūriu įrankius ir ranka rodau į man patikusį daiktą. „Ė, šito tai jau negausi. Iš kombaino pusašio pasidariau, užčugunijau. Šiam plaktukui per penkiasdešimt metų. Veikiau aš tau savo koją ar ranką atiduosiu, negu šitą plaktuką“, – tvirtai taria Aleksandras.

Pažįstama situacija. Meistrai nesiskiria su savo įrankiais. Aš šiaip ir taip bandau derėtis, keliu kainą. Nė pro kur.

„O jei aš pasiūlysiu plaktuką iš savo kolekcijos?“ – bandau paskutinį šansą. „Tada gal ir mainysiu. Atvežk“, – sutinka Aleksandras

Na, ką gi. Meistras yra meistras, kolekcininkas yra kolekcininkas. Balnoju „žirgą“ ir atgal į namus. Parenku porą plaktukų, važiuoju atgalios.

Aleksandras atidžiai apžiūri atvežtus įrankius. „Va, šitas geras. Čugunytas, o šitas fabričnas, niekam tikęs“, – aiškina kalvis. Klausiu, ką reiškia žodis „čugunyti“? „Čugunyti“ – reiškia grūdinti. Kai plaktuką užčugunyji, tai niekas jo neima, net naždakas. Šimtą metų gali dirbti. Jei duosi abu plaktukus ir dar pridėsi, tada gal ir atiduosiu savąjį.

Kaip sako aukštaičiai – kū darysi, nėr kur dėtis. Sumušam rankom. Vieno gaila – grūdinimo paslaptį kalvis Aleksandras Talijūnas, kaip jis sakė „pasiims graban“.

Kuo dar užsiima pagyvenęs vyras, būdamas vienas pustuščiame kaime?

Aleksandras nusiveda į atskirą namelį, pastatytą ant rūsio. Anksčiau jame miegodavo vaikai. Dabar viduje – staliaus įranga. Matau nebaigtą drožti medinę mešką. Beskaptuojant skilo medis ir „šedevras” liko nebaigtas. Tiek jau to, tos meškos. Lai tupi skiedryne. A. Talijūnas turi kitų darbų. Pora bičių avilių stovi lauke. Reikia dar vieno. Kaip nutarė, taip ir daro. Naujas bičių namelis dar nebaigtas, bet per žiemą bus padarytas. A. Talijūno aviliai didesni nei įprasta. „Kad bitės pačios išsilaikytų joms reikia didesnio ploto“, – aiškina šeimininkas.

Po pavykusių derybų Aleksandras panoro parodyti savo „automobilį”. Užeiname į namo verandą. Joje patalpintas paties pasidarytas invalido vežimėlis: dviračio ratais, dviračio pavara, rankomis sukamais pedalais. Vyriškis sunkiai bepaeina, tad į parduotuvę važiuoja savuoju „taksi”…

Na, o kuo gi šio rašinėlio autorių sudomino Aleksandro plaktukas? Galvą guldau. Pamatyti akivaizdžią paslaptį ne kiekvienam pavyks.

Plaktuko šonai randuoti. Tokio „charakterio” įrankio nerasit nei viename pasaulio muziejuje, nei vienoje parduotuvėje. Juolab, kad jis padarytas iš kombaino pusašio, paties kalvio Aleksandro Talijūno pasigamintas. „Koks piktas, koks tvirtas plaktukas“, – iš nuostabos šūkteltų suprantantis dizaino subtilybes žmogus.

Kokia vaikiška smulkmena – randuotas plaktukas. Ar ne taip? Žaidimas – tik tiek. Tačiau ar ir visas mūsų gyvenimas nėra tik… (nuvalkiota frazė)? Plaktukas buvo tik priežastis kelionei. Pamačiau Vidiškes, Šiūlėnus, susipažinau su nuostabiu žmogumi – kalviu Aleksandru.

Autoriaus nuotr.