Kartais žmogui reikia nusileisti iš savo idealizuotų svaičiojimų apie gėrį bei grožį ir tėkštis veidu į realybę, kad aiškiau susivoktum. Mes džiūgaujame gražiais darbeliais, šokame ratelius, renovuojame namus, už nieką vieni kitiems teikiame padėkas, kad jaustumėmės svarbūs patys sau, o čia pat, už mūsų kiemo tvoros, kančiose degraduoja ir miršta žmonės, stipresni smurtauja prieš silpnesnius, išnaudoja juos tiek psichologiškai, tiek seksualiai, tiek fiziškai, galiausiai net žiauriai elgiasi su gyvūnais. O mes tik skėsčiojam rankomis ir sakome, kad nieko negalime padaryti, geriau einam ir padėkas įsiteikiam… O klausimas būtų toks: NEGALIME ar NENORIME?

Tiesa, seniūnas Juozas Velička dėl savo kaimo daro ir nemažai. Tačiau net pats negali patikėt esama situacija, tad eidamas gatve pro bažnyčią su siaubu akyse retoriškai klausia: „Kas galėjo patikėt, kad seniūnui reiks galvą sukt, kaip kaimo moteris nuo nėštumo apsaugot?“

Namuose – įsibrovėlis

Kai prieš kelias savaites į redakciją užsuko ponas Rimonis iš Ceikinių pasiguosti dėl sunkaus gyvenimo ir paprašyti pagalbos, šiek tiek pykau ir visaip sukau galvą, kaip gi galima padėti žmogui, atsidūrusiam tokioje beviltiškoje padėtyje? O dabar, rašydama šį straipsnį, dėkoju Dievui, kad šį žmogų atvedė pas mane, nes įsižiebė viltis, kad iš viso to gali išeiti kažkas gero.

Maždaug per porą valandų ponas Rimonis išpasakojo visą savo graudų gyvenimą ir išdėstė bėdas. Tiesa, vis pabrėždamas, kad persirgęs insultu, todėl prašęs nekreipti dėmesio į sunkiai renkamus žodžius, nerišlią kalbą.

Žmogus teigė, jog labai seniai pardavė savo močiutės namus Pabradėje ir nusipirko namus Ceikiniuose. Čia gyveno su gerokai jaunesne žmona. Sugyveno pulkelį vaikų. Paskutiniais metais žmona dirbo UAB „Meleksas“, jiedu gražiai tvarkėsi namuose, turėjo du automobilius, buvo susipirkę visą reikiamą buitinę įrangą ir panašiai. O visos Rimonių bėdos, pasak jo paties, prasidėjo tada, kai jo žmona interneto pažinčių portale surado kavalierių dukrai iš Pasvalio rajono. „Jis čia atvažiavo, mėnesį pagyveno, regis, neblogas vaikis buvo, paprašė priregistruoti, aš ir sutikau. Sutikau, o dabar nebežinau, kaip jį išgyventi. Jam atsikrausčius, kokį mėnesį buvo visai neblogai, o paskui prasidėjo cirkai. Net mano žmona, 7-erius metus negėrusi, pradėjo gerti, prarado darbą. Tada jie visi: žmona, dukra ir tas jos sugyventinis susirinko visą buitinę įrangą (kompiuterį, didžiulį televizorių), kitus daiktus ir, pasiėmę mano mašiną, išvažiavo. Pirmą mašiną jis jau buvo kažkur savo kaime pradanginęs. Išvyko man palikę per tūkstantį litų skolos už elektrą. Išsiskyriau su žmona. Praėjo gal pusmetis ir grįžo vėl visi, tik pliki basi, kaip stovi, be mašinos, be daiktų, o dukra – su didžiausiu pilvu (laukėsi jau). Priėmiau. Pusiau pasidalinę namą, gyvenom. Jie savo pusėje, o aš savo, bet tas vadinamas žentas eidavo į mano pusę kaip į savo, amžinai muzika rėkdavo, ištisai baliai, galiausiai jau mano malkinę pradėjo išrinkinėt ir kūrent ją, nes malkų neturėjo. Paskui buvusi žmona pradėjo „gulinėti“ su 20 metų jaunesniu žentu, o tas mano dukrai kažkokį draugą į vyrus iš to savo kaimo atsikvietė. Nesuprantu, kaip tas pacanas ją suviliojo (šiaip jau tokiais atvejais logiškiau paklausti, kaip „apdurnino“ į motinas tinkanti moterėlė jauną vyruką – autor. past.). Štai dabar po ligos neturiu kur dėtis. Namuose skandalai, ramybės neturiu, skriaudžiamas esu, elektros nėra, skolos smaugia, nes dar buvusi pirmoji žmona „prikabino“ man vaiką, kurį pasigimdė jau mums negyvenant, tai reikia valstybei už alimentus 1700 susimokėt. Labai prašau, padėkite man kaip nors tą tipą iš namų išregistruoti“, –  prašė V. Rimonis. 

Seniūnijos ir kaimynų pozicija griežta

Gyventojų gyvenamosios vietos deklaracijas tvarko seniūnijų darbuotojai. Jie taip pat ir situaciją seniūnijoje daugiau ar mažiau kontroliuoja – kartais patys dalyvaudami kažkokiuose tyrimuose, o kartais apeidami objektą lanku, bet mielai susirinkdami informaciją iš aplinkinių, kuri toli gražu ne visada būna tiksli. Bet, kiekvienas laisvas pasirinkti, kokius darbo metodus rinktis.

Dėl informacijos patikslinimo užsukome pas seniūną J. Veličką. Ačiū už jaukų priėmimą ir pačiam seniūnui, ir išties jautriai socialinei darbuotojai Daliai Trapikienei bei informaciją, bet tuo pačiu norime ir užjausti rizikos šeimų atstovus, kuriuos „globoja“ viena specialistė. Jauna dama tiesiog žaibuoja arogancija ir nekultūringumu. Pakviesta seniūno telefonu, paaikčiojo, lyg nežinodama, kad šalia sėdinčiam viskas girdisi, o su trenksmais įsibrovusi į kabinetą net nesiteikė pasisveikinti. Regis, tokiose pareigose dirbantis specialistas turėtų būti supratingas, jautrus, suteikiantis žmonėms pasitikėjimą, o ne priešingai – visa savo laikysena šaukte šaukiantis: čia aš – valdininkė, gerbkite ir mylėkite… Gaila, žinoma, šeimų, su kuriomis dirba ši jauna dama, bet… gyvenimas aplaužys ir jai ragus…

Taigi, pasak seniūno J. Veličkos, Rimonių šeima – šeima iš didžiosios raidės blogąja prasme. „Leido alkoholiui sunaikinti smegenis, o tada eina, skundžiasi, šneka nei šį, nei tą, kai iš tikrųjų patys yra problema. Kažkada juos čia, į Ceikinius, atvežė vieną naktį netikėtai, kaip ir daugelį šeimų į mūsų rajoną tais laikais. Juk buvo toks metas, kai iškeldindavo iš didžiųjų miestų ir atveždavo kur papuolė. Tada ir prasidėjo negirdėti, neregėti stebuklai. Rimoniai sugyveno tris dukteris ir sūnų. Viena iš dukterų gyvena čia, susitvarkiusi savo gyvenimą savaip. Dar kitos dukros turi negalias. Vienai sutvarkėme dokumentus ir pagal eilę gavę socialinį būstą, apgyvendinome Ignalinoje. Ji pasigimdė vaikutį, pati nežinodama, iš kur jis atsirado. Tada mūsų darbuotojų ir medikų pagalbos dėka pagelbėjome šiai moteriai, kad daugiau vaikučiai nebeatsirastų iš niekur. Namuose buvo likusi jaunėlė. Mergaitės mama, žinodama, kad jos dukra turinti negalią (mergaitė sunkiai kalba, neskaito, nerašo, pati savimi pasirūpinti negali, valgyti nepasigamina ir pan., bet turi labai stiprų lytinių santykių poreikį) kategoriškai neleido medikams jai padėti. Moters įsivaizdavimu – vaikai teikia džiaugsmą. Vaikai teikia džiaugsmą, bet ne tokioje šeimoje. Dabar ta mergaitė jau pagimdžiusi vieną vaikelį ir laukiasi antrojo, gimsiančio sausio pabaigoje. Pirmasis vaikutis dėl mamos nepriežiūros šiuo metu laikinai gyvena globos namuose. Ne gana to, jau visi pamiršo, bet pačių Rimonių sūnelis tai juk jau kapuose. Kūdikio medikai net nebegalėjo išgelbėti. Ir teisme tą minėjome, ir dabar tą sakome, kad visas kaimas buvo pasibaisėjęs, nes Rimoniai kūdikį girdydavo alkoholiu, kad šis neverktų ir miegotų. Vaikas nuolat miegodavo su ant galvos užmesta kažkokia skepetaite. Niekas jo nebuvo matęs nei verkiančio, nei besijuokiančio.

Trumpai tariant, šita visa šeima – problema. Rimonis pats niekur nėra dirbęs normalaus darbo, elektra šildosi, o tada verkia, kad kažkas jam skolos pridaro už elektrą, už tą, už aną. Arba vaikas, matai ne jo. Jei ne tavo, tai turėk padorumo tyliai susitvarkyti tai teisme, o ne verkšlenk ir meluok nei šį, nei tą visiems. Ir insultu jis nesirgo. Geria nežinia kiek laiko, tada, kai jau sveikata nebelaiko, išsikviečia greitąją, žinoma, spaudimas šokinėja, širdis dreba, velniai galvoje šoka, tada ir gelbėt reikia, kone lėtinis insultas. Ir veža poną į ligoninę. Begulėdamas apmąsto, kaip čia kas, o tada grįžęs štai į redakciją skųstis eina…

Ar tai normalu, kad mes, seniūnijos darbuotojai ir ūkininkai, renkam pinigus šitos šeimos išlaikymui? Pirma surinkom pinigus ir apmokėjome skolą Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos Dienos centrui, nes ten gyveno kurį laiką jauniausioji Rimonių dukra, o kai ji gyveno čia, jos vaikeliui pirkdavome mišinius ir mokėme, kaip juos paruošti, kaip maitinti vaikutį.

Vienintelį, ką aš galiu pažadėti, kad dabar mes stebėsime nuo spalio 31 d. ištuštėjusį Rimonių namą ir toliau, ir jei per mėnesį minėtieji pasvaliečiai nepasirodys, galėsime juos ir be jų sutikimo išregistruoti. Tai viskas, ką mes galime padaryti.

Beje, Rimonis išvažiavo pas dukrą į Ignaliną gyventi, nes čia nei elektros, nei malkų, nei maisto nėra, o Rimonienė su tais vyrukais išvyko nežinia kur, bet jų kieme dieną naktį pririšti ir palikti likimo valiai staugia trys šuneliai. Jie staugdavo ir graudžiai verkdavo net ir būnant  Rimoniams, nes jie jų nešėrė. Tai tiesiog baisu. Pašeria dabar kiek gali kaimynai, kada gali vyresnioji dukra užsuka, bet ir ji juk nesimaudo lobiuose. Tiesiog baisu“, – vienas per kitą Ceikinių siaubo istoriją pasakoja Ciekinių seniūnijos darbuotojai.

Tądien šuniukams lauktuvių nunešė ir MI. Mieli, bet sargūs šuneliai. Kad ir kaip Rimonių šeimos likimas klostysis toliau ir kokios institucijos ateis į pagalbą, dar nežinia. Labai gaila, kad Ignalinoje nėra specializuotų centrų, galinčių padėti tokiais atvejai, bet šios šeimos problema, gal tiksliau šeimos dukrų problema, bus perduota Moterų pagalbos linijai. Matote, mes smurtą įsivaizduojame tik tada, kai atitalžo gerai šonus arba užmuša, o visas patyčias, išnaudojimą, gąsdinimus, šantažą šeimose priimame kaip normą. Smurtas gali būti ir fizinis, ir emocinis, ir seksualinis, ir ekonominis. Tiesiog, labai svarbu žinoti, kas gali padėti, tereikia išdrįsti ieškoti pagalbos.

Na, o šiandien tiek MI, tiek išvargusių Rimonių kaimynų vardu kreipiuosi į mūsų rajono gyventojus prašydama, kas gali, priimti į savo gyvenimą naujus draugus – tuos tris (bent po vieną) šuniukus, kurie kankinami badu ir troškuliu nežinia už ką. Vargu ar šie šuneliai labai jau apvalgys, bet kad bus geri sargai, tai tikrai… Gyvūnas moka už gerumą atsidėkoti gerumu ir atsidavimu.