Pirmasis įspūdis Ignalinos krašto muziejaus salėje žvilgterėjus į kabančius paveikslus – jie tapyti. Priėjęs arčiau aikteli – taigi čia siuviniai! Daug siuvinėtų paveikslų, didelių ir mažų. Ir antra žinia kiek suglumina, kai sužinai, kad visų šių grožybių autorius – vyras. Solidaus, prie šešiasdešimtmečio artėjančio amžiaus. Tai Petras Laucius, kraštietis, dabar gyvenantis Vilniuje, tiksliau, Markučiuose, kaip pats sako, dideliame kaime, kur net asfalto nėra, nors Markučiai – sostinės priemiestis. Jis gimęs Estijoje, kur tėvai buvo išvykę dirbti, tėvas anykštėnas, o motina – tikra ignalinietė. Ignalinoje Lauciai gyveno nuo 1959-ųjų.

Paroda Ignaliną aplankė atsitiktinai. Neseniai, švenčiant mokyklos baigimo 40-metį, Petras išsipasakojo bendraklasiams apie savo neįprastą užsiėmimą – siuvinėjimą. Ir klasės draugas, dabar verslininkas ir politikas Juozas Rokas, „prikibo“ – vežk, sako, parodą į Ignaliną. Juolab, kad šiemet P. Laucius tapo tikru tautodailininku, jis priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Ta proga Vilniuje buvo surengta didelė personalinė jo darbų paroda, o ši, Ignalinoje, tarsi anos parodos aidas.

Pradžia

„Esu iš tų, kurie negali nekurti. Jaunystėje drožinėjau. Sekėsi neblogai, bet neturėjau dirbtuvių, jomis buvau pavertęs namų virtuvę, kol pagaliau žmonai trūko kantrybė ir ji mane iš virtuvės iškraustė. Kai gimė dukra, aš jai išdrožiau gražią lovytę ir kryželiu išsiuvinėjau pagalvę. Na, galvoju, dabar moterys mane „užpjaus“, padarys pagalvių siuvinėtoju, todėl greitai persiorientavau ir pareiškiau: atstokit, aš siuvinėsiu tik paveikslus. Taip ir užsikabinau“, – šypsodamasis pasakoja ponas Petras.

Tačiau didžiausią akstiną siuvinėti jam padarė 1979 m. apsilankymas kinų liaudies meno parodoje. Kai ją prisimena, sako, ir dabar dar šiurpuliukai per nugarą nubėga. Po tos parodos Petras jau negalėjo nesiuvinėti. Pradėjo nuo mažų darbelių, vėliau jų formatas didėjo, ypač per paskutinį dešimtmetį. Pirmąjį paveikslą išsiuvinėjo 1981 m., bet kokį – jau nemena. Iš viso su adata yra „nutapęs“ jau beveik pusšimtį paveikslų. Siuvinėja ne kryželiu, o dygsniu, muline siūlais. Norint siuvinėti kryželiu, reikia piešinio. O jei turi piešinį, tai kam tada dar siuvinėti, mano tautodailininkas. Jis sumanė išsiuvinėti Vytauto Kernagio paveikslą ir pirmąkart iš pradžių pasidarė jo piešinį. Pasidarė ir tuo viskas baigėsi. Siuvinio nebus…

Be eskizų

„Būsimo paveikslo siužeto eskizo niekada nedarau. Kokia siužetinė mintis ateina, o ji turi stipriai įstrigti, antraip vargu ar kas gero išeis, tą ir dygsniuoju. Dedu dygsnį po dygsnio, derinu spalvas, kurių paveiksluose daug. Pirmuose darbuose būdavo 22–28 spalvos, dabar jau net neskaičiuoju“, – pasakoja autorius. Taip vyro rankomis siuvinėtuose paveiksluose atgijo anūkams sektų pasakų personažai, Lietuvos tūkstantmečiui skirta drobė, Meikštų dvaro senovė, kai dar kadaise buvo visi dvaro statiniai, nutapyti Napoleono Ordos. Siuvinėja ir portretus. Šioje parodoje yra amžiną atilsį dvasios tėvo Stanislovo ir autoriaus senelio Ulevičiaus paveikslai. Viename darbe nesunkiai atpažįsti ir patį Petrą, lyg kokį praamžį, ilga barzda užklojusį tėviškės tolius…

Paveikslas pradedamas siuvinėti nuo vidurio, centro, tuomet išvengiama didesnių klaidų. Mažas klaideles dar galima išardyti, pataisyti, o kai prisirenka per daug didelių klaidų, kartais tenka ir darbą į šalį numesti. Tuomet būna gaila laiko, kurio reikia itin daug. „Štai tas ir tas paveikslai buvo siuvinėjami septynerius, anas – ketverius metus, o normaliai vienam didesniam paveikslui reikia paaukoti 8–12 mėnesių. Todėl planuodamas didelio formato darbą, pirmiausia sprendžiu, ar turėsiu tam pakankamai laiko. Dabar iš karto siuvinėju keturis paveikslus“, – aiškina Petras.

Jo darbuose visiškai nėra gėlių. Tai neatsitiktinai. „Žydinčių gėlių nemėgstu. Mano mėgstamiausios gėlės – lapinės, bežiedės, bet jų nesiuvinėju. Gėlės daugiau tinka servetėlėms, staltiesėms ir panašiai, bet ne paveikslams“, – svarsto Petras. Nežiūrint į tai, vieną savo anūkę pavadino retu Lelijos vardu.

Esu „apšalusi…“

Petro Lauciaus siuvinėtų paveikslų paroda Ignalinos krašto muziejuje atidaryta prieš savaitę. Renginyje dalyvavo ir  džiaugėsi darbais autoriaus mokyklos laikų bičiuliai, mokytojai, kiti ignaliniečiai. „Tokio kruopštumo Jums galima tik pavydėti…“, – džiaugėsi muziejaus direktorė Vida Beržinienė. Autorių sveikino ir sugrįžti į Ignaliną kvietė savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis: „Esu matęs vyro audėjo darbų, tačiau siuvinėtojo dar neteko sutikti. Jūsų talentas stebina ir džiugina“. Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rimanta Vilčinskienė neslėpė susižavėjimo: „Kaip vienoje TV laidoje sakė – esu „apšalusi“. Daug gražių žodžių, palinkėjimų autoriui išsakė buvę bendraklasiai, bičiuliai bei mokytoja Alfonsa Skripskienė, kuri su humoru prisiminė, kokie padūkę buvo Petro klasės berniukai, tad nė nenujautusi, kad vienas iš jų – Petrelis – taip ją nustebins savo talentu.

P. Lauciaus siuvinėtų paveikslų paroda muziejuje šią savaitę dar veikia. Užsukite, nes niekur kitur to nepamatysite, o išvysti verta. Vėliau paroda keliaus į Visaginą.

Autoriaus nuotr.