Skip to content

Niūrų lapkritį – saulėtos vasaros sugrįžtuvės

Ignalinietė Nijolė Trinkūnienė pakvietė į aštuntąją personalinę savo darbų parodą Ignalinos krašto muziejuje, pavadintą „Žydėjimas“. Nijolės parodos visada tampa miesto įvykiu. Taip buvo ir šįkart. Į parodos atidarymą atėję menininkės gerbėjai ir šiaip smalsuoliai vos tilpo erdvioje salėje. Kodėl „Žydėjimas“? Nes joje labai daug gėlių ir saulės, vasaros ir šilumos, jaukumo, spalvų skambėjimo. Bemaž visuose dailininkės darbuose persipina įvairiaspalvis žydėjimas, siaučia žiedų ir spalvų simfonija. Šalia gėlių žydėjimo besiglaudžia ir keletas „Tėviškėlių“ ciklo paveikslų – mielų, šiltų, nostalgiškų kaimo sodybų vaizdų, taip pat įdomių peizažų.

„Tebesergu aguonomis…“

„Mėgstu tapyti gėles, tyrinėti jų spalvas, formas, įsiklausyti į jų šnabždesį, išgirsti jų dainą. Žiedų nėra tik keliuose rudens peizažuose, bet ir juose žaidžia spalvos, rudens spalvos. Daug aguonų, kuriomis vis dar „besergu“. Jos auga nederlingose dirvose, yra liaunu kotu, bet pakelia nepaprasto grožio ir dydžio žiedus. Žiūrėdama į aguonas, tam tikrų paralelių randu ir su savimi. Dailininkui paroda – tai šventė, kūrybos įvertinimas. Man gera dalintis su  Jumis šiuo džiaugsmu. Tapau kas gera, malonu ir šilta, vaizduoju vietas, kuriose pailsi siela, mėgstu džiaugtis, taškytis spalvomis, žaisti linijomis“, – pasakojo dailininkė.

Pasak Nijolės, ši paroda – tarsi dvejų metų ataskaita, kūrybos suvestinė. Parodoje eksponuojami 44 paveikslai, o iš viso yra nutapiusi beveik aštuonias dešimtis.

„Netapau suirzusi…“

„Dėkinga vasaroms, kad jos buvo saulėtos ir karštos. Mane paperka vasaros šviesa. Mėgstu skambias spalvas. Dar mėgstu saulėtas pavasario dienas dar su sniegu. Tuomet taip pat mano tapybos laikas. Kai lyja – netapau. Netapau ir kai esu suirzusi, blogos nuotaikos, nes bloga energija savo pėdsakus palieka ir paveiksluose, – įsitikinusi menininkė.

Širdis ieškojo spalvų

Nijolė gimė ir užaugo Daugėliškio krašte, Triburčių kaime. Mažą mergaitę viliojo laukų ir pievų platybės, traukė spalvų, garsų ir formų paslaptingas pasaulis. Kiek ji pati save atsimena, vis piešdavo ir piešdavo. Jau tada, kai vis pritrūkdavo spalvų, kai slapta imdavo iš brolio spalvotus pieštukus ir užsilipusi ant šiltos krosnies nuolat juos seilindama piešdavo, jau tada širdelėje gyveno kūrėja. Šiandien Nijolė dėkinga likimui, kad jis ją, nors ir ne iškart, bet visgi atvedė ten, kur visada veržėsi – prie dailės. Mat iš pradžių buvo kita veikla. Ji Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas) įgijo geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos specialybę ir kelerius metus dirbo pagal specialybę. Kadangi širdis visąlaik linko prie dailės, 1998 m. persikvalifikavo ir tapo dailės mokytoja, vadovauja Kultūros ir sporto centro Dailės studijai.

Sveikinimai, vertinimai

Stovėdama tarp savo paveikslų, apsupta didžiulio būrio savo draugų, bičiulių, ją mylinčių ir gerbiančių ignaliniečių, dailininkė tiesiog buvo laiminga ir tuo dalijosi su visais. Ji dėkojo susirinkusiems už tokią gražią sielos šventę.  Muzika ir dainomis renginį papuošė Ignalinos gimnazijos mokinės Miglė, Dovilė ir Austėja. Parodą pristatė ir apie autorę šiltai pasakojo Ignalinos krašto muziejaus direktorė Vida Beržinienė: „Nijolę pažįstu jau daug metų, žaviuosi jos nuostabiai šilta asmenybe, jos kaip moters ir kūrėjos žydėjimu…“.

Šventėje dalyvavęs savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis džiaugėsi puikiais darbais ir dėkojo dailininkei bei mokytojai už jos ugdomus jaunuosius talentus. „Esate žinoma ne tik rajone. Jūsų darbai puošia daugelį savivaldybės įstaigų, paveikslų gali rasti ir daugelyje Lietuvos miestų. Linkiu Jūsų kūrybai dar ilgo žydėjimo“, – sakė meras.

Kultūros ir sporto centro direktorius Darginas Mikėnas sakė besididžiuojąs, kad jo vadovaujamoje įstaigoje dirba tokia talentinga, tokia įvairiaspalvė asmenybė, kuri savo darbais ne tik sušildo ignaliniečių širdis – paveikslai iškeliauja į užsienio šalis, reprezentuodami Ignaliną bei visą Lietuvą.

„Nijolės kūryba – tarsi gėlė. Kiekviena paroda vis gražesnė, svaresnė, vis labiau išsiskleidžia. Džiaugiuosi, kad man teko matyti kūrybinį procesą, kai Nijolė džiaugėsi, kai jai sekėsi, ir kai kankino kūrybinės kančios. Tačiau jos viduje nuolat kirba kūrybinė siela, tad ir visos kančios įveikiamos. Linkiu daug saulės, tuomet mes vėl greitai susitiksime“, – sakė dailininkės kolegė ir draugė Aldona Jakubovskienė.

Dailininkui parodų akimirkos labai brangios. Juk dažnai tenka pildyti ne savo, o kitų norus ir prašymus. Visiems reikia Nijolės paveikslų – dovanoms, reprezentacijai, išskirtinėms progoms… Tad geriausi jausmai tie, kuriuos dovanoja artimiausi ir mylimiausi žmonės. Išties jaudinanti akimirka – sūnaus Tomo sveikinimas ir nuoširdi padėka mamai už tai, kad ji kūrė ir kuria ne tik puikius paveikslų vaizdus, bet ir jo asmenybę. „Tos savybės, kurias manyje išugdei kartais gyvenime būna lyg ir labai nepatogios, bet vėliau supranti, kad viskas tik į gerą, kad mamos žodžiai teisingai…“, – kalbėjo sūnus. Nijolės džiaugsmu bei jauduliu dalijosi ir sesuo Laimutė. Abi negalėjo sulaikyti ašarų…

Tiek gėrio, šviesos ir meilės skleidėsi ir sklandė tarp gėlių ir žmonių. „Tavo gėlės, Nijole, niekada nenuvys…“, – kokie paprasti ir kokie prasmingi buvo tądien mylimos Nijolės mokytojos Bronelės ištarti žodžiai…

Ši Nijolės Trinkūnienės paroda – tarsi saulėtos vasaros sugrįžtuvės į niūrų bespalvį lapkritį. Muziejaus salėse tebetviska praėjusių vasarų atspindžiai, tad užsukite pasidžiaugti sugrįžusia, nors ir įrėminta vasara. Ypač tuomet, kai sunku į šalį nuvyti rudeninę nuotaikos pilkumą, suirzusią kasdienybę. Saulėti Nijolės darbai šias negandas, sako, gydo.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje