Po kiekvieno žiauraus nužudymo visuomenėje kyla pasipiktinimas ir pasigirsta balsų, raginančių grąžinti mirties bausmę.

Kiekvienas toks visuomenės pasipiktinimas iššaukia dar didesnį, o gal tik garsiau skambantį teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą. Visuomenės nuomonė nuslopinama priminimu, kad Lietuva yra pasirašiusi Europos Žmogaus pagrindinių teisių bei laisvių deklaraciją, todėl apie mirties bausmę jokių kalbų negali būti.

Mano nuomone, teisininkų, visų pirma advokatų, pasipiktinimą nesunku paaiškinti. Jeigu nusikaltėliui bus skirta mirties bausmė, advokatai neteks dalies pajamų. Juk nuolat girdime, kaip iki gyvos galvos nuteisti banditai rašo visokias apeliacijas, skundus, po tam tikro laiko prašo sušvelninti nuosprendį, po to – paleisti į laisvę.

Paskui jie daro naujus nusikaltimus, žudo, ir vėl jiems reikalinga teisininkų pagalba. O kiek atvejų, kai žmogžudžiui teismai skiria mažiau negu dešimt metų kalėjimo, ir į laisvę jis neretai išeina, atlikęs pusę bausmės.

Kai kurias ypač garsiai šaukiančias žmogaus teisių gynėjų organizacijas veikiau reikėtų vadinti nusikaltėlių gynimo organizacijomis. Jau rašiau anksčiau ir vėl pakartosiu, kad tos organizacijos negina banditų aukų teisių, užtat rūpinasi pačių banditų teisėmis. Ir kol visuomenė apie tai garsiai nekalbės, tol panašios organizacijos diktuos visuomenei savo, o gal teisingiau – nusikaltėlių valią.

Seimo narys ir teisininkas Mantas Varaška mano, kad mirties bausmės netaikymas žmogžudžiams brangiai kainuoja visuomenei. Iki gyvos galvos nuteistą žmogžudį reikia saugoti, suteikti gyvenamąją vietą, jį maitinti, gydyti, mokyti ir t. t.

Nuo savęs pridėsiu: ir sąlygos žmogžudžiui kalėjime turi būti sudarytos „orios“, kitaip tariant, laisvės atėmimo vietoje jis turi gyventi geriau, negu neretai gyvena maitintojo netekę vaikai ar vieniši likę seneliai. Kitaip žmogžudžio teises ginantis Teisingumo (?) teismas priteis kompensaciją jam, bet ne jo aukos artimiesiems.

M. Varaška teisingai klausia, kodėl žmonės turi mokėti už nežmoniškus išsigimėlių poelgius, ir primena, kad demokratiškoje JAV mirties bausmė egzistuoja.

Bet mes mokame ne tik už žmogžudžių išlaikymą. Vagys, plėšikai, sukčiai, žodžiu, visi tie, kurių teisės turi būti ginamos, yra visiškai išlaikomi. Jie nedirba, nes verčiant juos dirbti, būtų pažeidžiamos žmogaus (nusikaltėlių) teisės. Užtat jie gali lavintis, sportuoti, linksmintis, žodžiu, daryti visa tai, kas neretai neprieinama jų aukoms.

Sakykime, kad mirties bausmės sugrąžinimas – tolesnis žingsnis, dėl kurio irgi, žinoma, reikia kovoti. Bet pirmas žingsnis turėtų būti – darbo prievolės sugrąžinimas į laisvės atėmimo vietas.

Sovietmečiu kvepia? O gal – teisingumu? Patekai į kalėjimą – išlaikyk save. Pradžiai bent maistui užsidirbk. Nenori dirbti – valstybė galėtų skirti pinigų duonai ir vandeniui. O nepatinka toks gyvenimas – nenusikalsk.

Dabar girdime: 25 metų – jau 10 kartų teistas. Žmonės jau galvų nebekraipo: na, ir teismai, jie jau tik dūsauja: teismai. Visa sistema tokia. Nusikaltėlių išlaikoma. Toks jau ratas: nusikaltėliai plėšia žmones, žmonės išlaiko nusikaltėlius, nusikaltėliai duoda darbo teisininkams. Gal ir gerai, gal sulauksime kokio rimto mokslinio straipsnio, įrodinėjančio, kad nusikaltėliai visuomenei net naudingi, nes jie kuria darbo vietas.

Mirties bausmės grąžinimas susijęs su visos teisingumo sistemos pertvarkymu. Beje, mūsų šalies teisingumas vienodai (arba beveiki vienodai) baudžia ir padariusį vieną, ir dešimtį nusikaltimų – ir tai, valdžios manymu, teisinga.

Bėda tik, kad toks pertvarkymas dabar neįmanomas, nes pernelyg daug suinteresuotų, kad to nebūtų. Gal kada nors, gal net netolimoje ateityje? O kol kas – išlaikykime tuos, kurie mus apiplėšinėja. Čia aš ne apie valdžią – apie oficialiai tokiais pripažintus nusikaltėlius.