Prosenelei Paulinai ČIČIURKAITEI-RAGINIENEI atminti 

Kiekvienas žmogus turi kažkokią ypatingą vietą, kurioje jis bent kažkurią akimirką jaučiasi lyg kitame pasaulyje, visą savo kasdienybę palikęs ten, anapus vartų, vedančių į tą ypatingą vietą. Kažkam tai bus ištaigingo viešbučio kambarys, kažkam tėvų namai, o gal plūduriavimas valtyje su meškerėle rankoje, ar svajingas lūkuriavimas bokštelyje. Kažkam ypatinga vieta yra Nalivaikų kaimas, jo medžiai, jo tyla, žinanti ir pasakanti kur kas daugiau, nei visas būrys žvangančių giminaičių, draugų, kaimynų ir pažįstamų.

Dar prieš metus, netoli kelio, vedančio iš Ceikinių į Šventą, tyliai snaudė, regis, jau išnykęs Nalivaikų kaimas, kažkada besidžiaugęs 8 trobų, pilnų žmonių, klegesiu. Užsukęs rasdavai tik ištuštėjusias senas trobas, kluonus ir šimtmečius skaičiuojančius medžius. Įprastas vaizdas iškalbingesnis už pačius iškalbingiausius.

Prieš ketverius metus

Prieš ketverius metus, 2010-ųjų birželį, dar tebeūžę Nalivaikos, pasistatė kaimo kryžių. Suvažiavo, sugužėjo kelios dešimtys vaikų, anūkų, proanūkių, kaimynų ir giminaičių. Lietuva – kryžių šalis. Lietuviai ilgai kalavijais priešinosi krikščionybei, bet dabar niekas negali nei išmušti, nei išplėšti tikėjimo iš lietuvio širdies. Telaimina jus visus Dievas, o mirusiems tebūna Viešpats gailestingas. Ačiū visiems už bendrą maldą ir už gerus prasmingus darbus. Tikroji mūsų Tėvynė yra danguje, o žemiškąją tėvynę saugo mūsų kryžiai, kiekvienam primenantys, jog čia gyveno Dievą ir žemę mylintys žmonės“, – pašventinęs kryžių ir palaiminęs susirinkusius kalbėjo ne tik Ceikiniuose, bet ir visame rajone gerbiamas ir mylimas Ceikinių parapijos klebonas Marijonas Savickas.

Tada Valerijos ir Juozo Čičiurkų kieme susirinkusieji kaimo šventėn ūžavo iki išnaktų, pasakodami savas istorijas, dalindamiesi prisiminimais.

Kryžiaus istorija

Nei vieno Lietuvos kaimo, matyt, neaplenkė melioracija. Nalivaikose kažkada taip pat buvę daugiau namų, bet kai kurių sodybų gyventojai iškelti dėl melioracijos darbų. Galingoji technika negailestingai naikino namus, keitė kraštovaizdį, ir trypė kaimo kryžius. Tokia lemtis ištiko ir Nalivaikų kaimą saugojusį kryžių. Šio kaimo gyventojas Antanas Stalauskas tespėjo nuimti vadinamąją Kančią (mūkelę), kurią saugojo ilgus metus. Antano gaspadinė Antanina maždaug prieš

15–20 metų pradėjo puoselėti mintį, kad reikėtų atstatyti kaimo kryžių. Visai neseniai Čičiurkų žentas, gyvenantis N. Vilnios nuosavų namų bendrijoje, jos pirmininko užsakymu buvo padirbęs

kryžių, bet pasikeitus valdžiai, jis – atsakytas. Čičiurkos pasitarę su kaimynais ir pamanę, jog tai pats likimas taip surėdė, nutarė pagaliau atstatyti Nalivaikų k. kryžių. Prisiminė tada jie ir Antano išsaugotą senojo kryžiaus Kančią. Restauravę ją pas meistrus, grąžino į vietą – ant kryžiaus.

Likimo smūgiai

Praūžus kaimo šventei, nepraėjus 4 mėnesiams netikėtai mirė pagrindinis kaimo išsaugojimo iniciatorius, kaimo įkūrėjų giminės atstovas, gyvenęs Nalivaikose visą amžių, Juozas Čičiurka. Kaimas žaibiškai pradėjo tuštėti. Ceikinių apylinkių žmonės net pradėjo šnibždėtis, jog pastatė kryžių ir dabar štai kaimą išnaikins. O kai po kiek laiko kryžių vėjas nulaužė, dar neramiau „ant širdies“ vietos gyventojams paliko. Vargu ar teisinga galvoti, kad kryžius kažkuo kaltas. Ne mūsų galioje suprasti Dievo ir Gamtos užmojai ir planai. Nežinia, kokių staigmenų dar parengta šiame gyvenime šio krašto žmonėms.

Dvi žiemas jau visi galvojo, kad Nalivaikoms atėjo galas, nes nebebuvo likę nei vieno gyventojo, a nei katinėlio… Ūžavo vėjai, užsukdavo tik pavieniai laukiniai žvėrys. „Ai, vaikeli, kaip aš jaudinausi tada dėl Nalivaikų sėdėdama Vilniuje pas dukrą. Pasakiau tau pardavinėt namus, o pati dieną naktį meldžiaus, kad tik niekas nenupirktų. Vis galvojau, gi, kad turi kažkas pasikeist, neišgyvensiu niekaip aš mieste. Dievas tikrai mane išgirdo ir štai aš vėl  namuose, ir vėl žiemosiu Nalivaikose, ir gyvensiu laimingai čia tiek, kiek man skirta Dievulio“, – džiaugiasi Valerija Čičiurkienė.

Kaimas atgimė

Šiais laikais turbūt niekas nepatikėtų, kad kone į vienkiemį panašesnis kaimas, buvęs visiškai tuščias, vos per pusmetį virto gyvu, pilnu žmonių, juoko, linksmybių. „Labai norėjau į kaimą, paprašiau sūnaus, kad atvežtų prieš Velykas. Tik žiūrim, kur buvę, kur nebuvę atvyksta kažkokie žmonės kaimynų pirkios apžiūrėti. Su jais du nedideli vaikučiai. Ir šaukia jie per visą sodžių iš pirkios išėję: „Čia – mūsų namai, čia – mūsų namai“. Netikėtai sužinojau, kad bus nauji, jauni kaimynai ir dar su mažais vaikučiais. Iš laimės galvojau širdis iššoks. Tada sūnui pasakiau, kad niekur iš čia nebevažiuosiu, liksiu namuose. Grįžau ir aš. Neilgai trukus kitą sodybą nupirko taip pat labai šaunūs žmonės – Aušra ir Marius Cicėnai“, – pasakoja V. Čičiurkienė.

Geras kaimynas – Dievo dovana

Matyt ponia Valerija taip nuoširdžiai meldėsi, kad ne tik kaimo atgimimą Aukščiausiojo išprašė, bet ir pačius geriausius kaimynus, apie kokius tegalima tik pasvajoti. „Naujieji Nalivaikų gyventojai patys geriausi mano sutikti žmonės. Tai Irina ir Auktumas Pumpučiai. Jie 25-erius metus gyveno ir dirbo Anglijoje. Atsikandę svetimos duonos, vis tik vaikus nusprendė auginti Lietuvoje. Grįžę iš užsienio metus gyveno pas tėvus Jurbarke ir ieškojo po visą Lietuvą tinkamų tikrų namų. Ir štai Dievulis atvedė juos į Nalivaikas. O vaikas kaip patiko, kad ir mažiukai, bet žino, ką reiškia namai. Labai darbštūs ir labai draugiški žmonės Pumpučiai. O vaikučiai kokie nuostabūs. Jie mane bobute vadina. Visada aplanko, viskuo parūpina, visur nusiveža. Jie naktį tamsu, tai žiūrėk, jau ir skambina, kur dingau, kodėl tamsu. Sykį buvau nuėjusi į gretimą kaimą pas kaimynę Garniuose, tai Auktumas atskubėjo manęs vėlai vakare pasitikti, kad per mišką nevaikščiočiau viena. O sykį jie mane rado parkritusią darže be sąmonės, tai pasiėmė ir nuvežė į ligoninę, nes dažniausiai greitoji mūsų čia neranda, nes jokių nuorodų nei į Nalivaikas, nei į Bujutiškę nėra, todėl „greitukė“ lekia iki pat Šventos, o tada vėl grįžta. Dabar jaučiuosi vėl gyva ir reikalinga, net ir sveikesnė dabar jaučiuosi, o skausmai daug silpnesni“, – juokiais pašnekovė.

Yra mažų vaikų – viskas bus gerai

Pašnekovė Valerija įsitikinusi, kad jei kaime yra mažų vaikų, reiškia viskas bus gerai, reiškia kaimas dar gyvens. „Kaimynų vaikučiai Mila ir Arūnas lanko pradinę mokyklėlę ir parengiamąją klasę Ceikiniuose. Jie kasdien man atveža galybę istorijų ir nuotykių iš tos dienos ir dar laikraštį. Visai neseniai, lapkričio 7 d., važiuodami į Rudens šventę mokykloje Pumpučiai pasiėmė ir mane. Dvi nuostabios ir atsidavusios darbui mokytojos Daiva Krikštulienė ir Rita Ragaišienė  surengė be galo šiltą ir gražią šventę. Džiaugsmo ir jaudulio ašaros gniaužė gerklę, bežiūrint programėlę, stebint vaikus. Jie tokie paprasti, nuoširdūs ir laimingi. Smagu, kad ir seniūnas jauniesiems aktoriams dovanėlėmis pradžiugino mažuosius. Šventėje viešėjo ir Č. Kudabos progimnazijos direktorės pavaduotoja Birutė Čeponienė, palinkėjusi visiems sėkmingų mokslo dienelių ir įdomių žinių. Paskui visi vaišinomės gardžia arbata ir šventiniu obuolių pyragu, apžiūrinėjome bibliotekininkės Onos Martinėnienės surengtą mezginių parodą. Nerandu žodžių nusakyt, kiek daug geros nuotaikos ir pozityvo tvyrojo šventėje. Parvažiavus į namus dar ilgai negalėjau nuslėpti šypsenos veide“, – atviravo Valerija.

Į biblioteką su ponia Valerija užsukome ir mes – naujų knygų pasiimti, dar kartą apžiūrėjome mezginių parodą, pasišnekučiavome su Ceikinių krašto vaikučiais, kurie kaip tik tą dieną bibliotekoje susipažino su naujais Šiaurės šalių knygelių herojais – troliais.

Pasakojimą apie ypatingiausią vietą žemėje norėčiau baigti ir ypatingais žodžiais: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.“

Autorės nuotr.