Regis nuo gimimo esame mokomi atpažinti metų laikus, jų ypatybes, požymius, bet kaskart, atėjus žiemai ir pašalus, mes pasijuntame lyg ką tik gimę ir būtinai vis kartojame tas pačias klaidas. Lapkričio 25 d. vakare, maždaug nuo 19 val., Ignalinos gatves užtraukė toks smagus ledukas, kad sunkiai valdomi automobiliai slidinėjo į visas puses. O jau naktį, apie 23 val., prieš įvažiuojant į Ignaliną, ten kur prasideda vadinamieji Miesto vartai, įvyko pirmoji avarija – nuo kelio nuvažiavo „fura“, vairuojama kaimyno latvio. Praėjus 12 val. po įvykio, automobilis, pasirėmęs ant krūmų, tebegulėjo griovyje.

Avarijos aplinkybės

Lapkričio 26-osios rytą į įvykio vietą nuvykus MI, teberadome viską taip, kaip prieš 12 val. Tik šalia dar stovintį „džipuką“, kuriame nakvojo naktį iš Latvijos atvykę į avariją patekusio vyro žmona su sūnumi, atskubėję padėti vyrui. Vairuotojo įvykio vietoje jau nebebuvo, nes šis išvykęs ieškoti pagalbos su vieninteliu, sutikusiu bėdoje padėti, pro šalį važiavusiu miškovežio vairuotoju.  Apie įvykį pasikalbėjome su žmona.

„Vyras pasakojo, kad iškart į įvykį atvykę policijos pareigūnai surašė protokolą ir mandagiai pasišalino, pažadėję surasti pagalbos. Buvo kalbėta apie ugniagesius ir kelininkus, bet dėl kažkokių priežasčių, kurių aš nežinau, niekas neatvyko. Mano vyras važiavo iš Vilniaus į Daugpilį. Kelias buvo normalus. Artėjant prie Ignalinos, pasirodžius šitoms salelėms, jis, žinoma, sumažino greitį, tačiau prieš antrąją salelę jį netikėtai aplenkė lengvasis automobilis, kuris, tik aplenkęs, pradėjo stabdyti. Kelias slidus, slystelėjo tas automobilis, pradėjo čiuožti ir vyro vairuojamas automobilis tiesiai į griovį. Štai ir visa istorija. Po skambučio atvykome pas jį iš Daugpilio ir kartu štai saugome automobilį. Nežinau, kaip čia kas bus. Laukiame toliau“, – kalbėjo į avariją patekusio vyro žmona.

Iškart susisiekėme su rajono policijos komisariato viršininku Dainiumi Šidlausku. Pasak jo, policijos pareigūnai su nerimu laukė pirmojo sniego ir ledo, žiūrėdami į šias saleles, įrengtas važiuojant nuokalnėn. Ir štai pirmoji avarija jau yra, nors, greičiausiai, šio įvykio galima būtų buvę išvengti, jei ne chuliganiškas lengvojo automobilio vairuotojo (-os) elgesys kelyje. D. Šidlauskas pažadėjo, kad bus išsiaiškintos visos aplinkybės ir padėta ištraukti automobilį tiek iš griovio, tiek ir policijos pareigūnas pasirūpins saugumu kelyje, kol jis bus traukiamas.

Kaip ten bebūtų, bet šis įvykis labai vaizdžiai parodė, kokie mes broliški, draugiški, jautrūs ir supratingi… O kas gi mums? Ne mūsų pupos, ne mūsų bėdos…

„Miesto vartų“ problemos šaknys

Esame visi patyrę situaciją, kai vieną pusę gerindami, kitą gadiname. Tiek Lietuvos automobilių kelių direkcija, tiek rajono savivaldybės specialistai ir specialiosios komisijos suka galvą, kaip gi apsaugoti mus nuo mūsų pačių. Geruosius nuo blogųjų, ir bloguosius nuo gerųjų. Šiuo atveju kalbėsime apie vairuotojus ir pėsčiuosius.

Kalbant apie Ignalinos „Miesto vartus“ 102 kelyje, tai darosi net neramu – tikras kliūčių ruožas, kurio nauda – panašesnė į žalą. O įdomiausia tai, kad įvairių sričių specialistai kraipo galvas ir niekaip negali suprasti – kas gi „palaimino“ šitą projektą.

Savivaldybėje yra Saugaus eismo komisija, kuri rūpinasi mūsų visų saugumu ir tvirtina panašaus pobūdžio sprendimus, teikia pasiūlymus, tačiau jau daugiu nei metai „neišjudina“ net Budrių kvartalo saugumo problemos. Tad dėl šios problemos taip pat nedrįstame jų trukdyti, juolab, kad ir susirinkti šiai komisijai nėra paprasta.

Kreipėmės į Utenos regiono kelių specialistą Gintautą Belaišį, kad pakomentuotų saugumo problemą mūsų mieste. „Šios mechaninio greičio mažinimo juostos, kurias Jūs vadinate salelėmis, o mes „vartais į miestą“, suderintos su visa eile specialistų ir įrengtos būtent dėl greičio mažinimo. Automobiliams važiuoti miesto teritorija 80 km/h yra pavojinga. Jei pastebėjote, šalia įrengtas ir saugus dviračių takas. Jie visi laikytųsi saugaus eismo taisyklių, nei šios, nei kitų panašių avarijų nebūtų. Sutinku, kad šios „salelės“ daug kam nepatinka ir iš pirmo žvilgsnio atrodo gal net pavojingai, bet praeis keleri metai, visi apsipras ir džiaugsis, kad jos yra. Sutinku su jūsų teigimu, kad vis tik kelininkų klaida dėl šio avarijos buvo ta, jog prieš kelias valandas prasidėjus plikledžiui, kelias nebuvo pabarstytas druskos mišiniu. Ateityje bus pasistengta, kad tokiose pavojingose vietose būtų pabarstyta gausiau, kad ilgesnį laiką būtų saugiau“, – kalbėdamas apie šį konkretų eismo įvykį teigė G. Belaišis.

Vienam ignaliniečiai – dvi pėsčiųjų perėjos

Vairuotojams didžiausia problema – pėstieji. Vairuotojas niekaip negali suprasti, kur yra problema? Juk ir „arkliui aišku“, kad prieš automobilį žmogus – bejėgis, o ypač prieš 10 tonų sveriančią „furą“. Sutrins kaip vabaliuką ir tiek žinių. Bet ne, eina prieš pat automobilį ir nors tu ką. O jei slidu! Nejau stabtelėti minutėlei yra sunku, o jau mėnesius gulėti gipse (geriausiu atveju) yra gerai. Gi sau blogai darai šokdamas prieš važiuojantį automobilį. Kita vertus, pasak G. Belaišio, Kelių eismo taisyklėse yra stebuklingas žodis, kurio niekas nesupranta. Tas žodelis yra „įsitikinti“. Pėsčiasis privalo įsitikinti, ar saugu pereiti gatvę net ir pėsčiųjų perėja ir tik tada eiti. O mes galvas užriečiam ir, aiškiai girdėdami ir net akies krašteliu matydami atvažiuojantį automobilį, žingsniuojam, lyg devynias gyvybes turėdami. Ir vis dėlto, tenka pripažinti, kad „perdėtai“ saugodami pėsčiuosius visai sunaikinome jų budrumo ir savisaugos instinktą.

„Ignalinoje pėsčiųjų perėjų daugiau nei gyventojų. Kaip Lietuvoje juokaujama – vienam gyventojui dvi pėsčiųjų perėjos, bet vargu ar tai padeda saugumui. Pagrindinė Ignalinos problema – apšvietimas. Visoje Lietuvoje testuojamos perėjos, atliekami tyrimai ir nustatyta, kad pėsčiųjų perėja be apšvietimo – avarijos vieta. Esmė ta, kad naktį neapšviestose perėjose niekaip vairuotojas nepamatys pėsčiojo iš anksto, o pėstieji, to nesuprasdami, drąsiai eina. Nelaimė neišvengiama. Ignalinoje, taupant elektros energiją, šviesos išjungiamos 22 val., o visi salelių, dviračių takų apšvietimai sujungti į vieną tinklą todėl šviesos užgęsta visur. Mes bandome tą problemą spręsti įrenginėdami saulės baterijomis įsikraunančius žibintus, bet mūsų klimato sąlygomis tai nelabai pasiteisina. Visi suprantame, kad saugumo problema nėra vienos kokios nors institucijos problema. Kiekvienas žmogus turėtų būti sąmoningas ir galvoti tiek apie save, tiek ir apie kitus “, – sako G. Belaišis.

Autorės nuotr.