Rytoj mūsų gatvėje šventė. „Mūsų Ignalinai“ sukaks pirma apvali sukaktis – 10 metų. Būtent 2004 m. gruodžio 3 d. išėjo pirmasis laikraščio numeris. Dėl įvairių priežasčių ir įžvalgų šią datą minėsime kukliai, tyliai, savųjų rate. Bet sveikinimus priimsime iš visų, kas tik norės su mumis kartu pabūti, pasidžiaugti. Redakcijos durys visiems atviros.

Nužingsniavus pirmuosius 3650 žingsnių (tiek maždaug dienų dešimtmetyje), išleidus 981 laikraščio numerį, norisi trumpai mintimis perbėgti per tuos metus, prisiminti, kam yra dėkingas laikraštis už savo gyvastį ir neabejotiną sėkmę. Kai galvoju apie pradžią – ir juokas ima, ir jaudulys nugara bėgioja, nes tuomet, žiūrint iš dabartinio verslo logikos ir dėsnių bokšto, tai buvo avantiūra, galėjusi greitai pasibaigti. 2004-aisias rajono rinkoje jau sukosi du laikraščiai: senasis ir mano įkurta, bet vėliau atimta „Ignalina“, kuri buvo kaip kaimyninio rajono laikraščio „Žeimenos krantai“ priedas ir turėjo savus savininkus. Būdamas kūrybiškai maištingo būdo, jaučiau ir mačiau, kad rajono skaitytojui trūksta naujo leidinio, nes senasis tebebrido nuobodžia konservatyvia vaga, o kitas, patekęs į nesąžiningas rankas, „braidė“ po pievas. Trūko dinamiško, įdomaus, intriguojančio, informatyvaus laikraščio. Maniau, kad žinojau, kokio jo reikia skaitančiam rajono žmogui, žinojau, kad „pavešiu“, todėl ilgai spirgėjau pradėti leisti naujo sukirpimo leidinį, kurį skaitytų dauguma. Buvo ir kitų, žemiškai realių paskatų: nuolatinio darbo reikėjo žmonai, dukrai, o ir sau pačiam.

Tačiau leidyba – per daug brangus malonumas. Tam, kad pradėtum leisti naują spausdintą produktą ir jį pastatytum ant kojų, įtvirtintum rinkoje, kukliais skaičiavimais reikia turėti bent penkiasdešimt tūkstantėlių. Jų kišenėje tuomet teturėjau tik kelias (savas ir paaukotas rėmėjų). Reikėjo ir rašančių žmonių, bet buvau tik vienas. Vargu ar kas dabar tokiom aplinkybėm ryžtųsi, pasikartosiu, tokiai avantiūrai. Tai neįmanoma. Bet kai labai norisi, tai, pasirodo, ir įmanoma. Gal du ar net tris kartus atidėjau pirmojo numerio išleidimo datą, bet pabeldęs į seną medinę durų staktą, savo beprotišką norą pagaliau paleidau į laisvę...

Laikraštis išėjo. Buvo penktadienis. Tūnojom redakcijoje ausis suglaudę, laukdami reakcijos – kaip jį žmonės priims, kaip įvertins. Atsiliepimai ir tai, kad jau per pirmą vakarą laikraščio parduotuvėse nebeliko, padrąsino…

Praėjo mėnuo, pusmetis, metai. Lūžinėjo, kaip pirmas gruodžio ledas, visokios nedraugų ir konkurentų laidomos kalbos ir prognozės, kad ilgai netempsim, žlugsim. Išsilaikėm. Pusantrų metų buvo be galo sunku, nes kiekvieno mėnesio pabaigoje finansiniai „galai“ vis nesusirišo, vis pritrūkdavo tūkstančio ar kelių. Jokios valdžios specialiai nerėmė, kaip neremia iki šiol, nors kolegos vis triukšmavo savo ar kitų balsais, kad mums pinigais tai lyja, tai sninga iš valdžios (savivaldybės) aruodų. Tačiau pasaulis nestokojo gerų, nesavanaudiškų žmonių. Kitame rajone atsitiktinai sutikau verslininką, kuris tuos pusantrų metų kantriai lopė mūsų „skyles“. Mėnesio pabaigoje skambinu, sakau, ponas Juzefai, reikia dviejų, trijų tūkstančių, jau tą pačią dieną pinigai būdavo redakcijoje. Be jokių skolos raštelių. „Prasigyvensi – grąžinsi, ne – tiek ir bėdos“, – sakė. Taip žmogus ne vieną dešimtį tūkstančių į laikraščio pamatus investavo. Ir tame nebuvo jokių politinių ar kitų motyvų, tik geranoriška parama. Po pusantrų metų atsisėdom ant savo užpakalio, taip tebesėdim ir iki šiol, gyvenam tuo, ką užsidirbam. Dabar kartais į neviltį varo seimūnų, kitos valdžios kvailos ambicijos ir sprendimai (dėl praėjusios Seimo kadencijos naktinės mokesčių reformos iki šiol „vidurius tampo“). Ar gi normalu dabar kelių darbuotojų įstaigai per metus vien mokesčių sumokėti daugiau nei 70 tūkstančių?..

Tuo sunkmečiu laikraštį dantimis ir nagais į priekį tempė maketuotojas Artūras Dervinis, vadybininkas, jau a. a. Rimas Vilčinskas, buhalterė Tatjana Bujevič, žurnalistas Kęstutis Žemaitis, visa mano šeima. 

Vėliau atėjo Mamertas Krapauskas, Lina Raginytė, neilgai, bet darbavosi Sigita Adomavičiene (parašo ir dabar), kalbos vingrybių mokė Jurgita Gimžūnaitė, Paulius Gritėnas, Miglė Šimkūnė. Dabar laikraštį be tebedirbančių Linos, Mamerto, Tatjanos, gamina Aleksandras, Roma, Jūratė, sunkų redakcijos laiškanešio krepšį su daugiau nei dviem šimtais „Mūsų Ignalinos“ numerių po miestą nešioja Danutė, nemenką populiarumą turinčią laikraščio interneto svetainę (greitai sulauksime jau milijoninio apsilankymo joje) administruoja Marius. Savo indėlį įneša ir redakcijos vairuotojai (buvę – Bronius, Daiva, Alfonsas, Inga, dabar dirbanti Tatjana).

Turėjome ir tebeturime būrį visuomeninių pagalbininkų. „Mūsų Ignalina“ dabar neįsivaizduojama be Arminės Norkės provincialaus žvilgsnio, gydytojo Artūro Jasiulio patarimų, Danutės iš Jonavos kryžiažodžių, gamtininko Prano Zubricko požiūrio, teisininko Eugenijaus Gaščenkos konsultacijų, Skaistės Žalnieriūnienės, Agotos Ramutės Rimšelienės, Irenos Veličkienės, Lolitos Reifonaitės, Veronikos Eitminavičienės, Vilhelmo Kanišausko ir daugelio kitų eilių. 

Nuoširdžiai visiems dėkoju ir nuolankiai prieš visus lenkiuosi!

Visų paminėtų ir nepaminėtų darbuotojų ir draugų dėka „Mūsų Ignalina“ tapo ir tebelieka populiariausiu rajono laikraščiu, kitą lenkianti ne procentais, o kartais (prenumerata didesnė beveik 4,5 karto, bendras tiražas – beveik tris kartus). Išsikovojome vietą po saule, įgijome svorį ir žmonių pasitikėjimą.

Tačiau laikraštis be Jūsų, mieli skaitytojai, būtų tik tuščias garsas. Todėl nuoširdus ačiū visiems, prenumeruojantiems, perkantiems, kitaip sakant – skaitantiems laikraštį. Su daugeliu Jūsų draugaujame nuo pirmojo numerio. Dabar vyksta prenumerata 2015 m. Tikiuosi ir kviečiu draugauti ir vienuoliktaisiais „Mūsų Ignalinos“ leidimo metais. Kartu į dienos šviesą trauksim gyvenimo pilkumas, problemas, nesąžiningus valdininkus.

Sveikinu visus su mūsų ir Jūsų švente. Visiems sveikatos, dvasinės ramybės, kantrybės, skalsaus švenčių stalo, imuniteto visoms gyvenimo negandoms, geresnio gyvenimo vilties ir nesenstančios „Mūsų Ignalinos“.

Visada Jūsų ir su Jumis – redaktorius Jonas