Skip to content

Ir vėlei apsisuko metų ratas

MI informacija

Lapkritis Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje – tradicinės vakaronės mėnuo. Šiemet susirinkome į ją jau trisdešimtąjį kartą. Per tuos metus minėti šviesūs krašto žmonės, statyti tarmiški spektakliai, žymėtos mokyklos sukaktys… Labai smagu, kad tradiciją pavyko išlaikyti ir šiandien į sceną jau kyla pirmosios vakaronės dalyvių vaikai.

Kadangi į pabaigą artėja K. Donelaičio metai, kuriuos plačiai minėjome, nutarėme šiųmetę vakaronę skirti metų laikams ir pažvelgti į juos mūsų prosenelių – valstiečių akimis. Tačiau kai vakaronės vedėjai abiturientai Arnoldas Glušonokas ir Viktoras Garšanovas pasuko metų ratą ir priminė „Metų“ pradžią („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“), į sceną su trenksmais įsiveržė į debesėlį įsisupusi Saulė (2g klasės mokinė Ina Panavaitė) bei išbarė vaikinus, kad ją iš rudeninio snaudulio ištraukė ir metų laikus sumaišė. Ji pareikalavo iš vaikinų padainuoti dainą apie saulę, kitaip suirsianti pasaulio tvarka, susimaišysianti žiema su vasara. Vedėjai pabandė atsipirkti, perkūrę A. Mamontovo „O, meile!“, bet išprususi Saulė kaipmat perkando chaltūrą. Nejuokais išsigandę vaikinai puolė skambinti bendruoju pagalbos telefonu ir tuoj pat atskubėjusi 2g klasės mokinė Silvija Misiūtė surado žmogų, kurio balsas išgelbėjo pasaulį – tai 1g klasės mokinė Raminta Čepulytė, įspūdingai padainavusi „Ak tu sauliul, sauliula“. Dainą išklausiusi Saulė atlyžo, nusimetė debesų skraistę, sužibo visu grožiu ir leido grįžti prie pavasario. 

Šį metų laiką pristatė itin nuotaikingos „Paukštelių vestuvės“, kurias su savo pirmokėliais parengė mokytoja Aldona Misiūnienė. Be to, pirmokai ir žaidimą apie artojėlius išmokę – taigi laiko mokykloje veltui neleidžia!

Svarbiausias vasaros darbas – šienapjūtė. Vedėjai priminė, kaip gražiai apie šienapjūtę Padysnio lankose rašyta mūsų kraštiečio prof. Česlovo Kudabos: „Lankoje, kuri plyti dvylika kilometrų į ilgį, tris keturis į plotį, būdavo, ištisai blykčioja dalgiai, švysčioja grėbliakočiai. Šviesiai apsidarę šienpjoviai, grėbėjos. Ten ir nakvoja. Vakare lankoje pasklinda dainos: čia vieno kaimo dainininkai, čia – kito. Dvi savaitės nepraeina, ir pieva kūgiais nusitaškuoja. Tie kūgiai ant žmogaus ūgio pastolių ar ant karklų krūmo sudėti. O į rudenį, žiūrėk, dapai. Kūgiai, statyti ant pastolių, pūpso virš vandens. Tai vaizdas, kurio jau nėra“. Tą kažkada buvusį vaizdą priminė vaikinų traukiama daina „Oi, lunkela, lunkela“. Merginos atsakė grėbėjų daina „Oi, toli toli“.

Tik vasara visada per greitai prabėga ir tenka grįžti į rudenį. Bet čia laukia pabaigtuvių linksmybės. Tad smagia daina „Jau nupjauti mūs rugeliai“ visi pasveikino gimnazijos „gaspadinę“ – direktorę Eleną Sekonienę, linkėdami, kad rugelių puokštė visus metus neštų sotį ir sveikatą.

Prie pabaigtuvių gražiai prisidėjo šeštokės Goda Čepulytė, Miglė Kapliukaitė, Kotryna Tumanovaitė ir penktokė Sandra Trofimovaitė, pašokusios smagų šokį „Dūda“. Penktokai berniukai prisiminė smagią dainą apie grybus, taip gausiai šiemet mus džiuginusius. O visų dainuotų dainų mokė gimnazijos „dainų skrynelė“ – pradinukų mokytoja, etnografinio būrelio vadovė Aldona Misiūnienė.

Taip besisukdami gamtos ir kalendorinių papročių ratu nė nepajutome pasiekę žiemą su artėjančiu Adventu. Kažkada tamsiais ir ilgais gruodžio vakarais būdavo smagu susirinkus į vieną pirkią paklausyti pasakų. Vakaronėse tokiais atvejais mums į pagalbą visad skuba respublikinio „Tramtatulio“ konkurso laureatas ketvirtokas Algirdas Pauliukėnas, kuriam mama lituanistė Skaidrė Pauliukėnienė  padėjo pasiruošti sodria, išraiškinga tarme sekti puikią pasaką „Vilkas ir lapė“.           

Advento dainas ir žaidimus gražiai priminė muzikos mokytojos Valentinos Sinkevič paruošti antrokai, trečiokai ir ketvirtokai, padedami vyresnių kanklininkų. 

Vakaronėje buvo pristatytas ir gimnazijos mokytojų parengtas lankstinukas „Didžiasalis ir jo apylinkės“. Jis finansuotas iš Vietos bendruomenių savivaldos 2013–2015 m. programų lėšų vietos bendruomenių sprendimams įgyvendinti. Dar iš šių lėšų įsigytas elipsinis treniruoklis, suvenyriniai puodukai. Apie lankstinuką  kalbėdama direktorė E. Sekonienė priminė, kad neretai tik nuo mūsų pačių požiūrio priklauso, kokį įspūdį apie šį kraštą išsiveš svečias. Lankstinuke stengtasi parodyti gražiąsias, šviesiąsias krašto puses.

Programą užbaigė irgi savotiškas ratas – liaudies dainų posmelius, kuriuose minimas pavasaris, vasara, ruduo ir žiema, kartu su gimnazijos mokytojomis traukė visa salė. Smagu, kad dar tebesame arti gamtos, dar tebejaučiame jos ritmą, smagu, kad vakaronės suburia gimnazijos bendruomenę, kad gausus dalyvių būrys pritraukia ir pilną salę žiūrovų. Džiugina ir tai, kad kasmet atsiranda vis naujų talentų, vis daugiau mokinių pasiryžta įveikti scenos baimę, kad mus palaiko gyvenvietės bendruomenė. Tai didžiausia paskata tęsti tradiciją.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje