Skip to content

Apie galingiausią iš galingiausių…

Lina RAGINYTĖ

Žmonija per amžius sugalvojusi įvairiausių mitų ir legendų apie įvarius stebuklus, nematomas ir matomas galias. Kaip antai – meilė daro stebuklus ir pan. Gal ir per drąsiai, ir per įžūliai, bet pasakysiu, kad galingesnio stebukladario už alkoholį – nėra. Nekalbu apie atvejus, kada pats žmogus, klastingai užpultas alkoholio, laiku apsižiūrėjęs stoja į kovą su juo, bet tam būtina sąlyga – reikia būti Žmogumi, ir ne bet kokiu, nes, kaip žinia, alkoholis, kaip toks, vidutinybių nemėgsta – „ima“ arba pačius ypatingiausius (talentingus, kūrybingus, protingus), arba primityviausius, gyvenančius tik labai ribotuose poreikiuose (maistas, poilsis, seksas ir tas pats alkoholis). Gal ir gaila, kad tenka daug laiko skirti alkoholiui, bet kai žinai, kad galingesnių už jį nėra, esi priverstas su juo skaitytis. Net ir šalies politika bei ekonomika priklausoma nuo jo, o ką čia bekalbėt apie mus, provincijos žmogelius, bebandančius savoj vištidėj tvarką įsivesti.

Šįkart kantrybė trūko mielagėniškiams, nusprendusiems, kad padėtį jie vis tik kontroliuos patys ir alkoholiui griežtai rėš „NE“.

Liejasi laisvai

Kaito redakcijos telefonas nuo susijaudinusių moterų prašymų, raudų ir net pykčio dėl Mielagėnų miestelio parduotuvėje vykdomos alkoholio „dalinimo“ į kairę ir į dešinę akcijos. Žmonių teigimu, Vartotojų kooperatyvui priklausančioje parduotuvėje pardavėjos nuolat į „skolų sąsiuvinį“ „pijokams“ užrašinėja vyną, alų, cigaretes ir kt. Tie be paliovos geria, prageria sumas, siekiančias 700 Lt, o kartais ir didesnes. Gyventojų teigimu, pardavėjos „aptarnauja“ savo išrinktuosius klientus, net ir visiškai neblaivius, Jono skolą užrašo Petrui, Petro – Marytei. Sako, kad net ir imantys alkoholį į skolą, kartais mėgsta pasitikrinti – namuose užsirašo kiek ir ko ėmė, kad mėnesio gale žinotų savo finansinę padėtį, bet, deja, atėjus į parduotuvę paaiškėja, kad skolos kažkaip stebuklingai dvigubėja. Nieko nepadarysi čia, broleli, pats kaltas. Nieko neįrodysi, kiek reiks, tiek ir užrašys. O skolos turi savybę didėti…

Mielagėniškių mintys

Pirmoji stotelė – Mielagėnų seniūnija. Seniūnė Milda Bielinienė tik patvirtino liūdną ir skausmingą faktą, kad alkoholizmas – didžiausia mūsų problema. Naikinasi žmonės, nepaisydami motinų kančių ir raudų, nematydami alkanų ir basų vaikų ašarų, nejausdami kažkada galbūt mylimų, artimų žmonių širdgėlos. Pamokymai, pastebėjimai, prašymai, maldavimai – bejėgiai. „Aš asmeniškai tikrai nemačiau jokių užrašinėjimų ir panašių dalykų, apie kuriuos jūs kalbate, bet iš aplinkinių teko girdėti, kad yra tokia problema. Net keli seniūnijos pašalpų skyrimo komisijos nariai kėlė šį klausimą. Buvo net kalbėta apie tai, kad derėtų į komisijos posėdį pasikviesti minėtoje parduotuvėje dirbančias motiną ir dukrą, kad būtų sprendžiama problema iš esmės. Šiaip didysis maratonas kaimuose kas mėnesį parsideda nuo 10 dienos ir tęsiasi beveik dvi savaites, nes iš pradžių gaunamos neįgalumo pašalpos, tada socialinės išmokos ir pensijos. Geria visi, nes yra tradicija: tas, kuris gavo pinigus, vaišina kitus, ir taip visi iš eilės, kad nenutrūktų grandinė, todėl ir atrodo, kad balius tęsiasi amžinai… Vargu ar kas tai gali sustabdyti… “, – svarsto seniūnė ir kartu su mumis į pokalbį prie apskrito stalo prisijungusios socialinės darbuotojos.

Pardavėjų „dosnumo“ ir geranoriškumo atvejus išklojo ir dar dvi mielagėniškės. Pasirodo, kai „šeimos galvos“ priaugina skolų parduotuvėse, pardavėjos už skvernų tampo ne tik pačius „pijokus“, bet ir jų žmonas, sugyventines, motinas. Arba dar geriau, pardavėjos reikalauja grąžinti juos skolas, o šie į namus parėję patys „už gerklės“ (tikrąja to žodžio prasme) ima tas pačias žmonas ar mamas, kad šios padengtų skolas. Ir taip mėnesių mėnesiais sukasi užburtas ratas. Pardavėjos mama su dukra ant suoliuko kvatoja su tais pačiais „pijokais“ ir galvos sau dėl nieko nesuka.

Pardavėjos Olesios nuomonė

Papasakojus reikalo esmę, pardavėja Olesia Malinauskienė net pasipiktino ir išklojo savo versiją. „Nieko panašaus pas mus nevyksta. Mes dirbom su mama anksčiau, tada aš išėjau motinystės atostogų, bet mane iškvietė net anksčiau laiko direktorius Vladimiras Orlovas, nes su mama kitoje pamainoje dirbusi pardavėja tiek trūkumo pridarė, kad baisu. Tai ji duodavo į skolą, kol prikaupdavo po kelis šimtus, tada išprašyt negalėjo. Įsivaizduojate, ji 10 tūkst. litų skolos pridarė parduotuvėj, tai už tai ją atleido ir mane be laiko anksčiau iššaukė į darbą. O pas mus su mama tvarka buvo ir yra. Pasiklauskite direktoriaus… “, – išrėžė ponia Olesia.

Vladimiro Orlovo komentaras

Ką gi, prašė ponia Olesia, tai ir paklausėme parduotuvės savininko V. Orlovo nuomonės. „Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Tai visiškas melas. Mergina, kuri dirbo Olesios dekretinių atostogų metu, nepadarė jokių trūkumų, aš jos darbu labai patenkintas, nes ji labai pareiginga ir atsakinga. Mergina iš darbo išėjo tik dėl to, kad ji ir buvo priimta pagal laikiną sutartį, kol anoji buvo dekretinėse atostogose. Tai juk natūralu. O pati Olesia pasiprašė grįžti anksčiau iš atostogų, nes ji neva turinti kažkokių finansinių problemų ir jai privalu kuo skubiau pradėti darbą.

Kalbant apie alkoholį į skolą ir neblaivių piliečių aptarnavimą, tai buvo kalbėta ne sykį ir dar kalbėsime. Galiausiai visos pardavėjos pasirašo materialinės atsakomybės sutartis ir žino savo veiklos galimybes. Šiuo metu parduotuvėje trūkumas neužfiksuotas, bet niekas nežino, kada vėl bus daroma revizija ir kokie rezultatai bus tuomet. Niekas su jomis nežais, viskas bus perduota teismui, o antstoliai, kaip žinome, šiais laikais „su krokodilo dantimis“, tad lai pačios tegul galvoja ką daro…

Vis dėlto, reikia pripažinti ir tai, kad geras pardavėjas – aukso vertės. Kaime rasti pardavėją labai sunku. Buvo didelių problemų Gilūtose. Dabar dirba moterys net iš Didžiasalio, bet užtat tvarka tokia, kad net Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba priekaištų nerado. Mielagėnuose dirbančios moterys, manau, puikiai supranta, kad viskas dabar yra jų pačių rankose…“, – gan griežtai komentuoja V. Orlovas.

Būtų naivu manyti, kad pradėjus kontroliuoti ar pristabdžius alkoholio prekybą, įmanoma išspręsti problemą. Bet sėdėti ir nieko neveikti – daug blogiau. Kai paklausai ilgą laiką alkoholį vartojusių ir jau keltą metų abstinencijoje gyvenančių žmonių, ima atrodyti, kad alkoholis nėra tik kažkoks dvokiantis skystis, kuriam laikui atimantis protą. Alkoholis yra lyg kažkas gyvas, pagiežingas, agresyvus ir irzlus, siekiantis žūtbūt naikinti viską: sąžinę, pagarbą, meilę, atsakomybę, gėdą, užuojautą, protą, talentą ir galiausiai patį žmogų.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!