Skip to content

Šerkšnoto žiemos tako giminingų sielų paslaptys

Yra žmonių, kurie savo buvimu visur skleidžia malonų jaukumą. Yra žmonių, kurie savo auka kelia žmonijos dorą, mokslą, kultūrą.

Lina RAGINYTĖ

Laikas nuo laiko žmogui reikia susivokti, kad gyvenimas – tai nėra tik jo kasdienybė ir jo rūpesčiai. Akimirkai kitai pakeitęs savo buvimo vietą, sutinki kitus žmones, prisilieti prie kitų gyvenimų ir netikėtai sau pačiam keitiesi ir pats. Gal nežymiai, gal ne iškarto, bet tikrai keitiesi…

Antradienio rytas, prasidėjęs įprastai, vėliau apvertė mano pačios gyvenimą kone aukštyn kojomis. Saugiai riedant pasakiškai šerkšnotu keliu link Mielagėnų, akimirkai pasaulis išnyko. Gundančiai paslaptinga gamta viliojo keliauti į pasaulio kraštą… Deja… Realybė sugrąžino „į vietą“, prie tikslo – susitikti su tam tikrais žmonėmis, išklausyti minčių, idėjų, pastebėjimų ir… išgirsti pamokymų.

Viešnagė senelių namuose

Aplankius visą eilę Mielagėnų miestelio įstaigų, užsukau į Mielagėnų palaimintojo J. Matulaičio globos namus. Vyksta jų renovacija, visi kažkur skuba, kažką veikia. Koridoriuje sutinku mielą senuką, kuris, vos spėjus pasisveikinti, stabteli, nužvelgia įtariu žvilgsniu – juk svetimas žmogus esu – tada paima už rankos ir pabučiuoja… Vladu prisistatęs vyras tikrai išmuša „iš vėžių“. Prisėdame drauge į poilsiui skirtą sofutę. Jis neskuba, neskubu ir aš. Pasišnekam.

„Penkerius metus gyvenu čia. Atvažiavau iš Anykščių rajono. Skaitau ir Ignalinos, ir Anykščių krašto laikraštį, surenku visas žinias. Negaliu skųstis. Bet žinai, noriu tau kai ką pasakyti. Aš myliu… Myliu savo draugę, kuri čia gyvena jau tris savaites. Žinai, kaip būna gyvenime. Štai, kad ir čia, globos namuose, daugybė moterų gyvena, bet mano širdin įkrito tik ji viena… “, – atviriausiai kalba 86-erių metų senolis.

Akimirką pagalvojau, kad gal sapnuoju… Bet ne. Ponas Vladas Maldžius šypsodamasis pasakoja toliau. „Prieš tris savaites čia gyventi atsikraustė ponia Valerija. Aš nemoku tų įmantrių dalykų tau papasakot, bet juk kiekvienas jaučiam, kada mus su kitu žmogumi sieja kažkas daugiau, nei šiaip pažintis. Pradėjus bendrauti su Valerija, atrodė, jog gyvenimas nušvito. Pas mus atsirado daugybė bendrų temų  pokalbiams, ji nuostabiai gražiai dainuoja. Jai atvykus, man kiekviena diena tapo įdomi. Aš, būdamas 86-erių, nekantriai laukiu kiekvieno naujo ryto, nes žinau, kad dieną praleisiu įdomiai su man artimu žmogumi. Sielos artumas – Dievo dovana.

Kai jaunas būdamas žmogus patiria meilę, jis tarytum išprotėja. Viskas aplink pasidaro taip gražu, o širdy taip gaivu, lengva ir saldu. Jis neina, bet skrenda… Jis tampa geras visiems ir niekaip negali pamiršti savo meilės. Jis tik ir galvoja apie savo mylimąjį, kaip su juo susitikti, kaip jis kažką pasakė, kaip jį pradžiuginti…

Tai žmonės vadina meile ir tai pati saldžiausia patirtis, kokią mes galime rasti gyvenime. Ir tik toks stiprus jausmas, kaip meilė, gali numalšinti širdies troškulį.

O štai dabar, sulaukus tokio amžiaus, meilę jau vadiname artumu ar dvasiniu ryšiu, man net nesvarbu, kaip tai pavadinsi“, – spausdamas mano ranką savojoje pasakoja Vladas.

Dvasinis ryšys – likimo dovana

Kartą labai apsidžiaugiau, gavus vienos skaitytojos SMS: „Man atrodo, mes giminaitės… Mūsų sielos giminingos. Mes jaučiam taip pat…“

Mūsų gyvenime yra nemažai žmonių, kuriuos vadiname savo artimaisiais: šeima, draugai, mylimieji. Bet ar daug tarp jų yra tų, kuriuos galime pavadinti mūsų giminingomis sielomis? Juk tavo sielai artimas žmogus tas, kuris ne tik žino tavo gimtadienio datą, tavo mėgstamiausią patiekalą, muziką, kurios nekenti, bet kartu tai žmogus, prisiminus kurį, tavo sielą apgaubia šiluma, žmogus, šalia kuriuo net tyla tampa prasminga. Šis žmogus tau yra ypatingas. Ir jūsų jaučiamam artumui negresia nei tūkstančiai kilometrų atstumo, net mirtis, nes prisiminimuose galima laikyti šį brangų, nepakartojamą jausmą. Deja, tokių žmonių gyvenime turime nedaug, gal tik vieną…

Begalinė pagarba „artumui“

Nemanykite, kad gyvenimas globos namuose yra savaime gražus ir labai įdomus. Kiekvienam reikia susirasti sau įdomią veiklą, prasmę beprasmybėje, kad norėtum laukti kitos dienos.

Galėjimas laikyti savo artimą, mylimą žmogų už rankos, stebėti, kaip jis valgo ar šukuojasi, galėjimas prisiglaudus kartu žiūrėti namų kiną ir panašūs dalykai, įgauna visai kitokią buvimo šalia – artumo prasmę.

Susipažinau ir su Valerija. Tai labai šiltų, malonių akių močiutė, ir išties gera būti šalia jos, jausti  gerą jos energetiką. Bet Valerija, kalbėdama apie draugiškus santykius su globos namų gyventojais, kur kas kuklesnė. „Man visi žmonės geri ir aš jiems gera. Man patinka įdomiai leisti laiką su visais, patinka dainuoti. Nesu tylus, uždaras žmogus“, – sako senolė.

Vis tik, žiūrint į šiuos du garbaus amžiaus žmones, jauti begalinę pagarbą, sklindančią iš jų pačių, kuria jie gaubia vienas kitą ir įprasmina jų pasaulį jiems patiems, jauti džiaugsmą, vidinę šilumą. Smagu, kuomet kitų artumas šildo ir tave patį. Net pagalvojau, jog norėčiau, sulaukus jų amžiaus, gyventi štai taip, būti tokiame artume, kurio užtenka net kitiems, pašaliniams žmonėms.

P. S. Dabar Adventas – rimties, susikaupimo, apmąstymų ir prasmingų darbų laikas. Jei skaitydami šį tekstą pagalvojote apie kažkokius konkrečius, savo artimus žmones, imkite telefoną, skambinkite jiems ir pasakykite ką nors smagaus ar džiugaus. Tai svarbu, labai svarbu. Juk tik nuo mūsų pačių priklauso, ar kitos šarmotos žiemos vakarą nebūsime vieni, ar senatvėje bus šalia mūsų žmogus, kurį galėsime laikyti už parankės…

O jei dabar šalia savęs turite savo artimą žmogų, nusišypsokite jam, nusišypsokite sau, nes ištiktųjų esate laimingas žmogus, juk šalia savęs turite neįkainojamą lobį…

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje