Skip to content

Nuo Ringės iki Ringio

MI informacija

Vietovardžiai – lyg priesakai išėjusių,
Neleidžiantys pamiršt, kokios esi genties –
Kaip juos išsaugoti nuo užmiršimo vėjų,
Nuo jau, atrodo, žinomos lemties?

Petras Panavas

Pro mano gimtuosius Rizgūnus vingiuoja vasarą išsenkantis ir tik vietomis daubose sukaupęs vandens atsargas griovys, vietinių vadinamas „Paringio ravu“. Tiesa, pavasariais jis šniokščia, putoja, subėgusius nuo kalnų kalnelių, drumzlinus vandenis plukdydamas į Paringio ežerą. Pradžią šis, vasarą išdžiūstantis upelis, ima Budnykų kaimo laukuose. Tikriausiai tai ir yra Ringės upės ištakos, nors oficialiai žemėlapiuose pažymėta, kad Ringė išteka iš Paringio ežero. Tačiau ne apie geografinę šios upės, įtekančios į Dysnos upę, situaciją noriu rašyti, o „Mūsų Ignalinos“ skaitytojams  papasakoti, kaip ir nedidelėje Lietuvėlėje neretai kartojais tie patys širdžiai malonūs vietovardžiai.

Likimas taip lėmė, kad teko atsidurti vaizdingame Prienų rajone. Labai nustebau, kai medžiojant Balbiergirės miške, tos dienos medžioklės vadovas, mane, pasiųsdamas į medžiotojų linijos flangą, paaiškino: „Stok už Ringio“. Galvojau, iš kur čia vos ne  kitame Lietuvos pakraštyje – Suvalkijoje – yra Ringis. O jis, pasirodo, irgi pradžią ima Prienų r. Budninkų (ne Budnykų) kaimo laukuose ir bevingiuodamas per Balbiergirę (kaip ir Ringė – pro Didžiagirio mišką), Balbieriškio miestelyje įsilieja į Peršėkės upelį, o tuoliau, už kelių šimtų metrų, puola ir į senelio Nemuno glėbį. Taigi tapo aišku, kad ir Prienų apylinkėse yra taip širdžiai mielų pavadinimų: Ringys, Budninkai. Bet pasirodo, tai ne paskutiniai vietovardžių bei aplinkybių sutapimai.

Balbieriškis, įsikūręs ant Ringo upelio kranto, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1507   metų. Miestelis savo laiku buvęs šios vietovės centras, turėjęs Magdeburgo teises, kurio pavaldume buvęs Alytus ir Marijampolė. Tad gal ne veltui Balbieriškis, kaip ir Ariogala, tapę netgi kalbiniais sinonimais. Mano kolega pasakojo,  jam  pirmakursiui pasisakius, kad jis yra baigęs Balbieriškio vidurinę mokyklą, per auditoriją nuvilnijęs juokas… Balbieriškio, kaip ir Paringio bažnyčią, yra nuniokojęs gaisras.

Šalia Balbieriškio, kur Nemunas daro vingį, yra 1700 m ilgio ir 40 m aukščio  Balbieriškio atodanga (skaitytojams pateikiamojoje nuotraukoje bendraklasis Volodia ant Balbieriškio atodangos). Apie ją kraštiečio prof. Česlovo Kudabos įspūdis yra toks „…Į skardį, kuris iškyla kairėje (Nemuno) stačia 40 m siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą“.

Šalia Balbieriškio esančiame unikaliame, 1849 m. Lietuvoje įveistame Degsnės maumedyne, augo aukščiausia Lietuvoje eglė (45 m aukščio ir 85 cm skersmens). Ir šiandien čia tebeauga aukščiausias Lietuvos medis – maumedis – kurio amžius apie 150 m, aukštis – 46 m, skersmuo – 60 cm, stiebo aukštis iki šakų – 29 m, vidutinis lajos skersmuo – 4 m. Degsnės maumedynas – vienintelė vieta, kur Lietuvoje auga  pomaumedinis kazlėkas. Šiame miške Prienų urėdijos darbuotojo A. Milašausko sumedžioto šerno iltys ilgą laiką buvo įspūdingiausios Europoje. Balų skaičiumi netgi lenkė Rumunijos diktatoriaus Čiaušesku sumedžioto šerno iltis. Įspūdingesnėmis iltimis šerno Lietuvoje kol kas nesumedžiojo niekas. Balbiergirės ir Degsnės miškuose lizdus suka juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, trimituoja ir vaikus veda gervės, įsteigtas ąžuolų biosferos draustinis.

Prie šio maumedyno šliejasi 160 ha ploto asociacijos „Senukai“ įkurtas Visuomenės harmonizavimo parkas. Jame yra 7 vilos, 4 žvaigždučių viešbutis su SPA paslaugų centru, 2000 vietų dengtas hipodromas bei žirgynas, o taip pat ir kitos poilsiui bei laisvalaikiui skirtos erdvės. Tarp Visuomenės harmonizavimo parko renginių paminėtini Pasaulio lietuvių sambūriai, kasmetinės Lietuvos šeimų šventės, įvairių partijų bei visuomeninių organizacijų renginiai… Tradicija tapo parko teritorijoje, šalia hipodromo, ąžuolų parko sodinimas šių švenčių proga. Pasodinti savo atvežtą ąžuolą (suderinę su parko administracija) gali bet kas ir bet kokia intencija, neprieštaraujančia Lietuvos  tautinei dvasiai.   

Tarp Birštono ir Balbierškio, ant Nemuno kranto esančiame Daugėliškio (vėlgi tėviškės vietovardis) miškelyje, yra įsikūrusi pilkųjų garnių (kuriuos už jų nepasotinamumą labai keiksnoja žuvivaisos specialistai) kolonija. Priešais šią koloniją, kitame Nemuno upės krante esančio Naravų kaimo ribose, Nemunas iš stataus kranto išplovė priešistorinio Lietuvos teritorijos gyventojo – mamuto – iltis.

Vaizdingoje vietoje, ant status Nemuno kranto įsikūrusio Naravų kaimo pavadinimas man asocijuojasi su anksti Anapilin išėjusia bendraklase Bernadeta, kuri po santuokos įgijo Naravienės pavardę.

Važiuojant plentu nuo Prienų link Kauno, netoli Išlaužo įsikūręs Šaltupio kaimas. Šiame kaime gyvenančios šeimos iniciatyva įkurtas žirgynas, kur, bendraujant su medicinos specialistais, teikiamos jojamųjų žirgų sukuriamos gydomosios paslaugos sveikatos problemų turintiems paaugliams. Tokiu pat pavadinimu kaimas yra ir Paringio parapijoje, šalia mano gimtojo kaimo.

Taigi, nors ir būdamas toli nuo gimtinės, dažnokai susiduriu su jos vietovardžiais, o tai neleidžia pamiršti jos. Tiesa, pavardžių: Ragaišiai, Kaukėnai, Šalnos ir t. t., kurių apstu mano gimtajame karšte, čia sutikti neteko. 

 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *