Pirmiausia noriu pasveikinti visus ignaliniečius, miestiečius ir kaimiečius, galų gale susilyginusius su likusiais šalies gyventojais. Nuo Naujųjų už elektrą visi mokėsime vienodai. Juk šito ir siekėme, per referendumą nubalsavę prieš atominę elektrinę. 

Tad dabar esame, kaip ir visi kiti. Ir net neverta piktintis, kad Seimas lengvatos nepaliko. Ir ko norėti, juk, kaip dabar sakė tada labiausiai prieš atominę rėkęs žaliai raudonų vadas, negalima išskirti vieno rajono iš visų.

Tiesą sakant, nuo to referendumo elektrinės likimas nepriklausė. Komunistai, kurie daugiausiai pelnosi iš naftos ir dujų verslo, vis viena nebūtų jos statę. Dujomis kūrenant, daugiau į kišenę nubyra, o atsirastų nauja atominė – vamzdžiai būtų užsiraukę. 

Beje, pats atominės elektrinės uždarymas yra labai pelningas dalykas, iš jo nemaža dalis valdžios giminių ir draugų pelnosi. Bet kol naują pastatys, kol jos uždarymo sulauksi… Geriau taip, kaip yra.

Tačiau pripažinkime, kad elektros kainos – tai maloniai linksma gyvenimo pusė. Kur kas liūdniau yra tai, kad, kaip skelbia valdžia, kas penktas Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Kitaip tariant, keturi iš penkių turi ką pavalgyti, o tam penktam net degtinei neužtenka. Tokius, aišku, reikia gelbėti.

Kai valdžia sako, kad kas penktas jų valdomas pilietis skursta, tai norisi imti šakes ir eiti pasikalbėti su ta valdžia. Bet taip eiti gali tik tie, kurie tikrai skursta. O jie kažkodėl neina. Gal išbadėję kojų nebepavelka?  

Valdžia sako, kad gelbstint ekonomiką ją reikia kelti. O norint kilstelėti, vietoje jėgos nepakanka, reikia grąžinti emigrantus, nes nedarbo smaugiamoje Lietuvoje nėra kam dirbti. Mat emigrantai, užuot dirbę Lietuvoje, po užsienius išsilakstė. Juk jeigu darbo savam kaime negauni, tai užuot persikėlus, kur darbininkų Lietuvoje reikia, geriau išvažiuoti. Negi eisi dirbti pas kaimyną – išdidumas neleidžia.  

Na, jeigu nekalbėsime apie tuos, kurie tikrai dirba, ir apie tuos, kurie dirbančius tautiečius plėšia (užsienyje daugiau paplėšti galima), tai pamatysime, kad išvažiavo ir nemaža dalis tokių, kurie užsienyje didesnes pašalpas gauna, ir dar atidirbti už jas nereikia.

Su tais emigrantais ir jų statistika pas mus irgi įdomūs dalykai dedasi. Štai išgirdau, kad į Rusiją emigravusių yra ar ne dešimt procentų. Pasirodo, emigrantai skaičiuojami nuo 1991 metų, o tada, žinia, nemažai karininkų žmonų ir vaikų į Rusiją grįžo.

Užtat likusius Lietuvoje stengiamasi pamaitinti. Jei ne darbais, tai žodžiais. Ar pastebėjote, kiek atsirado televizijos laidų apie maisto gaminimą? Kiekviename kanale, kiekvieną dieną, ir dar ne po vieną kartą. 

O jūs sakote – badaujame. Televizijų vadai šiaip sau nieko nerodo, bent jau stengiasi rodyti tai, kas žiūrima, kad reklamą parduoti galėtų. O jeigu žmonės žiūri, kaip kiti valgo, vadinasi, patys nėra alkani. Alkanas žmogus,  tokią laidą įsijungęs, televizorių pro langą išmestų. Arba, kaip jau sakiau, eitų prie Seimo parėkauti. 

Kodėl prie Seimo? Na, galima būtų ir prie televizijos bokšto nueiti, bet, sakysim, Ignalinoje jis aukštai, kol užlipsi…

Tiesa, vos neužmiršau, kad nuo Naujųjų pavalgymas per televizorių brangiau kainuos. Juk televizorius elektrą ima, o ši pabrangs. Ta proga dar kartą visus sveikinu.