2014 m. rugsėjį LGGRT centro užsakymu archeologai Kazitiškio sen. Miškiniškės kaime ekshumavo partizanų, žuvusių 1944 m. gruodį, palaikus. Apie partizanų žūtį ir palaidojimą žinomi šie faktai.

1944 m. gruodžio 25, 26 d. partizanų kuopa, vadovaujama Petro Sirevičiaus, slapyvardžiu Barzda, stovyklavo Biliakiemio bažnytkaimio apylinkėse. 

Kuopą sudarė Utenos ir Zarasų apskričių vyrai, iš viso daugiau kaip 100 žmonių. Gavus žinią, kad atvyko baudžiamasis NKVD kariuomenės dalinys, partizanai traukėsi didesnių miškų link, kur ketinta išsisklaidyti į veikimo grupes ir išlaukti kariuomenės siautimą. Kelis kartus susišaudyta su NKVD kariuomenės žvalgais. Gruodžio 28, 29 d. naktį kuopa stovyklavo Tauragnų valsčiaus Kalvių kaime. Ryte kaimą pradėjo supti kariuomenė, įvyko susirėmimas. Sutarę numatomo apsistojimo vietas, partizanai pasidalino į grupes ir organizuotai traukėsi. Spėjama, kad Kalvių k. priešui gyvas pateko vienas iš Barzdos kuopos partizanų, kurį ištardę kareiviai sužinojo numatomas partizanų grupių stovyklavietes. 

Viena iš partizanų grupių gruodžio 29 d. vakare atėjo į tuometinio Salako valsčiaus Miškiniškės kaimą, Kazio Dijoko vienkiemį. Po valandos kaimą pasiekė NKVD kariuomenės 4 divizijos 137 šaulių pulko 7 kuopa, vadovaujama kuopos vado ltn. Sidoričiaus. Turėdami duomenų apie partizanų apsistojimo vietą, bet neišmanydami kaimo išplanavimo, atėjo į Kazimiero Žilėno namus ir namų šeimininką privertė vesti į K. Dijoko sodybą.

Kilus susišaudymui, užsidegė trobesiai. Bandydami išsiveržti, kieme vienas po kito krito laisvės kovotojai, o namo viduje sudegė mažiausiai 3 partizanai bei sodybos šeimininkas K. Dijokas. Taip pat žuvo ir partizanų rėmėjas K. Žilėnas (prieš tai kankintas ir galimai įmestas į gaisravietę jau nebegyvas).

Iš viso, pagal įvairius duomenis, tą dieną K. Dijoko sodyboje žuvo nuo 8 iki 18 laisvės kovotojų ir du civiliai Miškiniškės k. gyventojai.

Žuvusių kieme ir sudegusių gaisre partizanų lavonus baudėjai paliko vietoje. Žuvusiųjų artimieji paėmė savo giminaičių palaikus palaidoti. Broliai Jonas ir Povilas Kavoliukai iš Jurgiškių paimti ir 1944-12-31 artimųjų palaidoti Naubėnų k. kapinėse. Povilas Gurkšnys palaidotas Jakėnų k. senosiose kapinėse. 1945 m. sausį artimieji išsivežė Kavarsko (vardas nežinomas), kilusio iš Utenos apskr. (galimai iš Spitrėnų k.), palaikus. Jo palaidojimo vieta nežinoma.

Gaisravietėje liko neatpažintų žuvusiųjų palaikai. Netoliese žiemoję Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai vietos gyventojus paragino palaidoti, kad jų neišnešiotų žvėrys. Tuomet broliai Kavaliauskai ir Balys Grašys iš Aukštaglynio k., pagamino nedidelius karstelius, o žuvusiojo K. Žilėno vaikai iš gaisravietės surankiojo apdegusius palaikus. Nakčia atėję Erškėčio kuopos partizanai iškasė duobę ir karstelius palaidojo broliškame kape.

Sovietmečiu kapavietėje žemė nebuvo dirbama, atgavus nepriklausomybę – pažymėta kryželiu, vietinių gyventojų Valdo ir Jono Žilėnų prižiūrima ir lankoma. Būtent jų bei Broniaus Žilėno (mirusio 2013 m.) rūpesčiu kapavietė išsaugota, tai sudarė galimybę išvengti sunkumų ekshumuojant palaikus. 

Turima antropologinė ir istorinė medžiaga nepakankama nustatyti žuvusiųjų tapatybes. Palaikai ženkliai paveikti ugnies. Iš kaulų fragmentų galima spręsti, kad žuvusieji – trys vyrai, iš kurių vienas 20–25 m., antrasis – 25–30 m., trečiasis 30–40 m. amžiaus. Daugiau informacijos apie žuvusiuosius gali pateikti tik genetinė (DNR) ekspertizė, tačiau ir ji gali būti efektyvi, tik lyginimo su konkrečių asmenų DNR atveju.

Siekdami išaiškinti šias aukas, kviečiame atsiliepti buvusių Zarasų ir Utenos apskričių gyventojus, kurių artimieji žuvo arba dingo be žinios karo pabaigoje aptariamu laiku. Ypač raginame atsiliepti artimuosius, kurių dingęs (žuvęs) giminaitis nešiojo įdedamą odontologinį protezą (plokštelę).

Žinančius apie 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje dingusius be žinios arba žuvusius asmenis, kurių palaidojimo vieta nežinoma, maloniai prašome informuoti LGGRT Centrą (tel. (8 5) 2498155, 8 699 52830, el. paštu gerda.urboniene@genocid.lt ir Ignalinos r. prokuratūrą darbo valandomis, tel. (8 386) 52373).

Tikimės Jūsų pilietinio aktyvumo, išaiškinant sovietinio genocido aukas.

Nuo redakcijos

Trečiadienį įvyko rajono Rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo komisijos posėdis, kuriam vadovavo rajono vicemeras Gintautas Kindurys. Taip pat dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, jos pavaduotojas ir Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius Romualdas Mikulėnas, Švedriškės bendruomenės narys Jonas Biržinis, visuomenininkas Artūras Kacevičius, pokario kovų metraštininkas visaginietis Laimonas Abarius, Utenos visuomenės sveikatos centro Ignalinos skyriaus vyresnioji specialistė Marytė Vilimienė ir kiti.

Posėdyje svarstyti du svarbiausi klausimai: kur perlaidoti rugsėjį iškastus trijų nežinomų partizanų palaikus ir kaip tai padaryti. Dėl datos apsispręsta greitai – tai bus kitų metų gegužės 17 d. Tądien minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Taip pat nekilo ginčų, kad palaikai bus perlaidoti Švedriškėje, tačiau liko neaišku kur – kapinėse ar bažnyčios šventoriuje. Iškilmingiau būtų palaidoti šventoriuje, tačiau reikia išsiaiškinti teisinę reikalo pusę – ar sutiks bažnyčia, ar leidžia tai daryti esami įstatymai. Viską išsiaiškinus, komisija vėl susirinks po mėnesio ir priims galutinį sprendimą.