Skip to content

„Kalėdos prasideda, kai Kristų įsileidžiame į savo širdis…“

Artėjančių švenčių išvakarėse apsilankėme Rimšėje ir susitikome su naujuoju Rimšės, Gaidės ir Pūškų parapijų klebonu, kunigų rotacijos būdu birželyje perkeltu čia iš Varėnos rajono, kun. Algiu VAICKŪNU. Jis gimė 1959 m. Švenčionių r., baigė aukštąjį mokslą ir dirbo TEO inžinieriumi, tačiau jau būdamas arti keturiasdešimties, įstojo į Kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1999 m. lapkričio 21 d. Taigi šiemet jis minėjo savo 55-metį ir kunigystės 15 metų sukaktį. Kunigas Algis – kunigas iš pašaukimo.

– Gerbiamas klebone, su kokiom nuotaikom pasitinkate Šv. Kalėdas šiame krašte, atvykęs po tarnystės Dzūkijoje?

– Džiaugiuosi, nes atėjau į savo kraštą, savo gimtinę, iš Rimšės iki mano gimtojo kaimo Švenčionių r. yra tik kiek daugiau, nei 50 km. Kalėdos – tai visada išgyvenimas. Kalėdų dovana, tai ne ta, kuriomis dalinamės. Didžiausia dovana, kurią mums dovanoja Dievas – Jo mylimiausias sūnus, kuris atėjo į Žemę ir tapo žmogumi. Jis tapo benamiu, visišku skurdžiumi, gimė tvartelyje. Švenčiausioji Mergelė Marija tąnakt beldėsi į visas duris, bet užtarimo nesurado. Tai rodo, kad žmonių širdys buvo uždarytos meilei. Uždarytos ne Marijai ir Juozapui, o Dievui. Man Kalėdos šioje parapijoje – Dievo dovana. Džiaugiuosi tuo ir dėkoju Jam, nors Rimšėje darbo turiu daugiau: čia trys parapijos, ten turėjau dvi. Šią man uždėtą naštą ir kryžių priimu su meile ir prašau Viešpaties, kad galėčiau viską ištverti ir deramai tarnauti.

Kalėdų prasmė – ne tik tikras istorinis įvykis, nes ir mūsų eros metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo. Tai yra dabartis, nes pas Dievą nėra nei praeities, nei ateities, yra amžina dabartis. O ji mumyse prasideda tuomet, kai gimsta Dievas mūsų širdyse. Tai ir yra Kalėdų didžiausia prasmė. Kiekvienos Kalėdos mums turi tapti vis nauja, aukštesne pakopa, artėjant prie Dievo. Svarbu, kad to artėjimo neužgožtų pasaulio triukšmas, iliuminacijos. Įsimintiniausios Kalėdos tada, kai Dievas prisiliečia prie mūsų gyvenimo, prie mūsų širdžių. Atėjęs Kristus turi viską pakeisti, nes dabar yra daug nevilties, nerimo, neapykantos, susiskaldymo. Kad Jėzus gimtų širdyse, reikia vienos sąlygos – taikos. Jo atėjimas į Žemę Izraelio tautoje buvo rengiamas keturis tūkstančius metų. Pranašai tą pranašavo, šventieji laukė, kad ateis Mesijas. Ir štai šią naktį Jis gimė. Nėra kitos religijos, kad Dievas ateitų žmogumi. Visos religijos – ieškojimas Dievo arba santykio su Dievu. O čia pats Dievas ateina pas žmones.

Kalėdos – meilės, šviesos slėpinys. Dangus šią naktį jungiasi, bučiuojasi su Žeme. Šiuo metu kviečiu žmones nurimti, melstis, išgyventi šį momentą, kad tai nebūtų įprasta tradicija. To jau mūsų gyvenimui neužtenka. Reikia taip atsiverti, kad Dievas galėtų užgimti mūsų sielose, širdyse, gyvenimuose. Kristaus karaliavimo vieta – mūsų sielos. Jis dėl to atėjo, kentėjo ir mirė ant kryžiaus. Todėl visiems linkiu, kad Jėzus gimtų mūsų širdyse ir atneštų rimtį, meilę ir džiaugsmą. Dievas kuria ateitį per tuos, kurie priima Jį. O, kad Jėzus užgimtų, per Kalėdas reikia susitaikyti, atleisti vieni kitiems. Atsimenu iš vaikystės gražią tradiciją, kai prie stalo vieni kitiems atleidžia, atsiprašo vienas kito: kaimynas kaimyno, vaikai tėvų ir pan. Pirmojo pasaulinio karo metu Kūčių naktį priešininkai – vokiečiai ir prancūzai – išeidavo iš apkasų ir sveikindavo vieni kitus su Kalėdomis, tuomet nutildavo šūviai. Ar tai ne stebuklas? Nes tas karas yra ne išorinis, o vidinis. Todėl ir prie Kūčių stalo priimkime benamį, nepažįstamą, svetimą žmogų. Priimdami jį, priimame Dievą.

– Ar mes mokame švęsti Kalėdas. Jei nemokame – tai kodėl?

– Kalėdos nėra tik tradicija, kurią kartais užgožia skubėjimas, lakstymas, dovanų paieškos. Nors pačios dovanos, jeigu jos dovanojamos iš širdies – nėra blogai. Dovanodamas tu dovanoji save kitiems. Prie Kalėdų stalo neturi būti alkoholio, pirmiausia turi būti malda, bendravimas. Kalėdos – tai tėvų, vaikų, senelių, anūkų šventė. Kas turi tėvus, švęskite Kalėdas kartu, nes nežinia ar kitos šventės bus tokios pat, kartu. Iš savo patirties žinau, kaip būna liūdna, kai tėvų nebelieka. Kad ši šventė būtų vainikuota, kviesčiau būtinai dalyvauti šv. Mišiose. Dar svarbu tame skubėjime rasti minutę tylos savo maldai, susikaupimui. Taip pat atlikti išpažintį (jos klausysiu ir išvakarėse) ir priimti šventą Komuniją, nes joje yra įkūnytas Jėzus. Kalėdos gali visiškai pakeisti depresuojančių, sergančių gyvenimus. Neužsidarykime savyje, nemylėkime vien savęs, nes taip nebūsime laimingi. Mylėkime kitus ir eikime į kitus.

– Rimšės krašte jau dirbate pusmetį. Ar šio krašto žmonės savo būdu, charakteriu labai skiriasi nuo dzūkų, su kuriais dirbote prieš atvykdami čia?

–Yra skirtumų. Dzūkams, kaip pastebėjau, reikia vedlio, jo žmonės klauso. Kunigas taip pat yra vedlys. Su šio krašto žmonėmis dar nesusipažinau iš arčiau, dar nekalėdojau, bet visus vadinu mylimais, Dievo man dovanotais, o Dievas blogų dovanų nedovanoja. Esu lietuvis, o Pūškose ir Gaidėje Mišios vyksta lenkiškai, tad man kiek sunkoka, bet nieko, susitvarkau. Visus vienija Kristus, tad jei esi tikintis, tautybė neskiria. Su tikinčiu žmogumi, kokios tautybės jis bebūtų, visada rasi bendrystę, nes ji eina per Dievą. O su netikinčiu ir lietuviu kartais būna sunku susikalbėti. Kartais sugaunu save, kad per pamokslą kokio lenkiško žodžio pritrūksta, bet nieko, po truputį įprantu.

– Kaip sekasi sutarti su vietos valdžia?

– Teko daugiau pabendrauti per Rimšės jubiliejų su rajono meru Henriku Šiaudiniu, seniūne. Aš dėkoju Dievui už nuostabią seniūnę Tatjaną. Ko galiu pasimokyti iš jos – tai meilės artimui, jautrumo, atvirumo. Už tai ją žmonės myli ir gerbia. Visai valdžiai ir sau linkėčiau jautrumo žmogui jo ir mažose problemėlėse, kasdieniniuose rūpesčiuose.

– Jūsų palinkėjimas Kalėdų proga mūsų skaitytojams, rajono žmonėms…

– Linkiu ir meldžiu atverti šeimų duris Dievui. Juk Jėzus gimė šventoje šeimoje, todėl linkiu ir trokštu, kad Jis ateitų į visas šeimas, joms atneštų meilę, jas suvienytų, kad šeimos pasikeistų jau per šias Kalėdas, šią šventą naktį. Linkiu kiekvienam tėvui būti be galo rūpestingam ir mylinčiam, koks buvo šv. Juozapas.

L. Raginytės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje