Mūsų rajonas garsėja pensininkais ir bedarbiais, teisingiau, tuo, kad ir vienų, ir kitų turime labai daug. Greičiausiai po šių metų išgarsėsime kaip vienas iš nedaugelio rajonų, kuriuose eurų paklausa gerokai pralenkė paklausą.
Užėjau aną dieną į paštą – nesugalvodama, ką padėti po eglute, nusprendžiau eurų rinkinį nupirkti. Sakau, ir ne taip jau brangu, ir pinigai neprapuls, ne kokiam nors nereikalingam niekučiui bus išmesti.
Pašto darbuotoja man labai maloniai paaiškino, kad jeigu manau tokį rinkinį nusipirkti, tai esu labai naivi ponia. Mat kai į paštą tuos rinkinius atveža, tai per valandą jų nebelieka.
Anais laikais, prisimenu, tekdavo prie dešrelių eilėje pastovėti, jau nekalbant apie kokius nors apelsinus. Nemaniau, kad sulauksiu tokių laikų, kai reikės stovėti eilėje prie pinigų, kurie po kelių savaičių už mano litus bus nemokamai ir be jokių eilių atiduodami. Bet kodėl dabar tokios eilės? Negi visi nutarė eurus dovanoti?
Šiek tiek tokius dalykus išmanantys paaiškino, kad tokiu būdu žmonės nori savo sukauptas santaupas patyliukais pasikeisti. Bankuose keisti nenori, o gal kitas ir bijo, kad jei valdžia kokiu nors būdu sužinos, kad banke daug pinigų turi, tai pašalpos nebemokės. Štai ir stovi eilėse prie eurų.
Pradžiugino mane tai, kad mūsų rajone žmonės turtingi. Juk vargšas neturi ką keisti, nes jokių santaupų neturi. O jei turi – tai ne vargšas, nesvarbu, ką apie tai statistika ir visokios apklausos šneka.
Čia kaip tik apklausa apie eurus buvo surengta. Lietuvos bankas ją surengė ir visiems mums pranešė, kad Lietuvoje 53 procentai žmonių yra patenkinti būsimu euro įvedimu.
Buvo dar ir kita apklausa surengta, kuri nustatė, kad tokių patenkintųjų yra tik 26 procentai – du kartus mažiau, negu nustatė bankininkų užsakyta apklausa. Kadangi jokia leistina paklaida tokio nesutapimo nepaaiškinsi, belieka manyti, kad pirmosios apklausos rengėjai apklausė pačius bankininkus. Nesakysi juk, kad apklausa buvo suklastota.
Sakoma, kad Kūčių naktį gyvuliai kalba, ir tų jų kalbų galima pasiklausyti. Ir dar sakoma, kad gaidys gieda tam šeimininkui, kuris jį lesina. Nelabai su tuo norėčiau sutikti. Dėl naminių gyvūnų – neprieštaraučiau, tie puikiai žino, kas juos maitina. Bet vištos, taigi ir gaidžiai, visi žino, protu nepasižymi.
Bet jeigu kalbėsime apie Vladą Gaidį, kuris reguliariai mums per radiją paaiškina, ką mes mylime, kuo pasitikime ir kuo ne – taip, tada reikia sutikti, kad jo firmos (Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro Vilmorus) rengiamos apklausos mums viską tinkamai išaiškina. Štai, pavyzdžiui, pastarąjį kartą sužinojome, kad didėja pasitikėjimas teismais. Negu sakysi, kad teismų darbuotojai buvo apklausiami. Didėja, vadinasi, didėja.
Arba toks paradoksas. Premjeru Algirdu Butkevičiumi labai pasitikima, jis – antroje vietoje po Prezidentės, o jo vadovaujama Socialdemokratų partija apskritai pirmoje vietoje. O premjero vadovaujamai Vyriausybei tokio pasitikėjimo trūksta, apie Seimą, tą Vyriausybę sudariusį, apskritai kalbėti neverta…
Tai manote, kad parašysiu, jog gaidys gieda tam šeimininkui, kuris jį gerai lesina?
Na, nesitiki. Geriau sakykime, kad Lietuva – stebuklų kraštas. Čia ne tik vargšai eurus supirkti skuba, bet ir apklausos rodo, kad tų vargšų turime vos ne daugiau, negu apskritai gyventojų. Pasakų ne tik Kūčių naktį prisiklausome.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!