Skip to content

Net ir dovanodamas, „antausio“ neišvengė

Lina RAGINYTĖ

Kažkaip priimta manyti, kad artėjant metų pabaigos šventėms reikia apžvelgti tik gerus rezultatus, džiaugtis nuveiktais darbais, ploti rankomis ir… O aš, kaip ta sugedusi plokštelė, sakau, kad nemažiau svarbios ir paliktos nesprendžiamos problemos. Jeigu Marytė džiūgauja, tai dar nereiškia, kad ir visa žmonija džiūgauja kartu. Vargu ar kas pagalvojo, kad šimtus žmonių mūsų rajone tik dar labiau skaudina per prievartą brukamas šventinis džiugesys. Nesakau, kad reikia būti „zanūdoms“, bet visur reikia saiko. Mikalavo kaimo gyventojo Algirdas CICĖNO pasakojimas spalvingai iliustruoja šventines nuotaikas paprastų žmonių kasdienybėje.

Moralas man ir tau

Nelabai seniai mes viešėjome Mikalave. Neseniai ir apie Mikalavo daugiabutį bei UAB „Ignalinos butų ūkis“ rašėme. Grįžtame ir vėl į tas pačias vietas, ir šįkart kalbėsime apie tą patį, bet visai kitaip.

Žodelį kitą ir apie A. Cicėną norisi pasakyti, mat kai kurie nuolatiniai mūsų skaitytojai gali šiek tiek kitaip interpretuoti reikalo esmę, mat ponas Algirdas – dažnas mūsų istorijų herojus ir ne visada pačiomis geriausiomis savybėmis apibūdinamas. Mūsų laikraštis neskirsto žmonių į blogus ir gerus, mylimus ir nemylimus. Mums visi vienodai svarbūs ir įdomūs. Kaip jau sykį minėjome – padarei gerą darbą – dėkosime ir džiaugsimės kartu, sąmoningai ar nesąmoningai suklydai – pastebėsime ir tai. Neveidmainiaujame, bet ir nepataikaujame. Tik nebrandžios ir primityvokos asmenybės negeba priimti kritikos ir susireikšminusios slampinėja po pasaulį, bandydamos ir kitus užkrėsti pūgžlio sindromu.

Be namų – negerai

Kas bent sykį gyvenime valgė benamio duonos, kai reikia su maišeliais ir „tarbelėmis“ slampinėti pas gimines ir draugus, tas iškart ir be jokių pasakojimų supras, kaip tai baisu. Na, o nežinantiems galiu pasakyti tik tiek, kad tai labai klaikus jausmas, diena iš dienos tave stipriai slegiantis ir lėtai, bet užtikrintai sunkiantis gyvybines jėgas, temdantis protą. Dieve duok nepatirti šio jausmo niekam.

„Aš nesu per daug jautrus, bet matyti kone ant grindų šaltyje gulinčius vaikus, kur čia pat nuolat rūkoma ir geriama, veisiamos blusos ir kiti gyviai – ne mano jėgoms. Aš su broliu ūkininkauju, mums talkina ir samdomi darbuotojai. Vienas iš jų – Povilas – jaunas vyrukas, neseniai sukūręs šeimą ir susilaukęs jau dviejų atžalų: vienam vaikučiui 6 mėn., o kitas gal kokių dvejų metukų. Gal būčiau taip nieko ir nesužinojęs, bet kai sykį užėjau į namus, kuriuose glaudėsi ši jauna šeima – apstulbau. Ir pykau, ir nervinausi, pats nežinodamas ant ko ir dėl ko. Sukau galvą, ką gi daryti? Kitą rytą nubudęs jau turėjau idėją ir nuskubėjau jos įgyvendinti…“, – pasakoja A. Cicėnas.

Dovana jaunai šeimai

Algirdas žinojo, kad Mikalavo daugiabutyje yra laisvų butų. Vieną iš jų jis ir sugalvojo nupirkti ir padovanoti naujai šeimai namus, nes iki tol jie glaudėsi po vienu stogu su girtuokliaujančiais artimaisiais. „Susitikau su buto šeimininku. Žinote, laikyti butą ar namą tuščią – tolygu išmesti pinigus į šiukšlyną. Žemę, kad ir apleistą, bet kada gali susitvarkyti, ji vertės nepraranda, o štai nekilnojamas turtas (visokie statiniai, butai, namai) diena iš dienos nuvertėja. Laikas jiems – ne į naudą. Kam paskui reikalingas pelėsis ir puvėsis? Nugriovimui? O kas lieka? Lieka žemė.

Taigi, įkalbėjau žmogų parduoti savo butą. Sumokėjau 5000 litų. Ir įteikiau Poviliukui ir jo vaikams dovanų namus. Žinai, jei tai būtų 50 tūkstančių, tai dar kažkaip pagalvotum, o kai penki – anokie čia pinigai. Sienas nupirkau aš, o štai remontą jie darėsi savo lėšomis. Šveitė, plovė, klijavo lubas, sienas, pirkome grindims dangą. Mano žmona Inga ir jos sesuo Rasa surinko vaikų išaugtus drabužėlius, čiužinukus ir kitus jų vaikams reikalingus daiktus ir viską jiems nuvežėme dovanų. Geriau ar blogiau, bet žmonės turi savo kampą, savo namus. Tai yra svarbiausia. Aš „nenubiednėsiu“, bet žinau, kad šventes maži vaikai pasitiko švariai, šiltai, ramiai ir jaukiai. To linkiu kiekvienam žmogui“, – sako Algirdas.

Šaukštas deguto į medų

Būtų viskas lyg stebuklinėje pasakoje, bet gi čia Ignalina. „Bute, kurį nupirkome, nebuvo vandens. Taigi, nulėkiau į UAB „Ignalinos vanduo“ sudaryti sutartį ir paprašyti, kad pajungtų vandenį. Pareikalavo dokumentų. Neturėjau, bet sutarėm kitą rytą susitikti. Kitą rytą atlekiu į vandentiekį su dokumentais. Tada man sako, kad išduos technines sąlygas ir aš turėsiu pats pasidaryt. Na, gražu. Paskui jau pakrypo kalba link to, kad čia gal vis dėlto Butų ūkis turėtų tuo rūpintis. Gerai. Aš – už dokumentų ir į Butų ūkį. Gi pakeliui. Koridoriuje kaip tik sutinku gerbiamą Antaną Gylį. Jis liepė pirma sudaryti sutartį. Aš aišku ta pačia proga pasiklausiau, kodėl gi namo koridoriuje šviesa nedega, jei jau administruoja ir aptarnauja šitą namą Butų ūkis, sugebėjęs už kelias dienas 15 Lt sąskaitą naujiems buto šeimininkams pateikti. Sužinojau, kad iki 18 d. elektrikas atostogauja, o 23 d. dar nebuvo jokių žinių. Aš ir vėl į Butų ūkį. Susitikęs su Butų ūkio darbuotojais viską iš naujo išsiaiškinau. Gavau nurodymą viską nusipirkti ir laukti. „Statybų take“ pripirkau visokių detalių ir, kol atvažiavau iki Mikalavo, atvyko ir Butų ūkio vyrukai. Norint vykdyti darbus, reikia užsukti vandenį, o centrinis vamzdynų mazgas – vienos gyventojos rūsyje, raktas – pas dukterį, kuri gyvena Daugėliškyje. Taigi vyrai pareiškė, kad čia ne jų problema, jie privalo bet kada patekti prie vamzdynų ir išlaužė sandėliuko duris. Sutvarkę vandenį, vienas iš Butų ūkio vyrų paklausė: „Tai ant kelio gal duosi?“. Viduje viskas kunkuliavo, bet suderėjome 50 Lt. Kadangi grynųjų neturėjau, tai važiavome iki parduotuvės Daugėliškyje. Nuėmiau pinigų, jiems padaviau, atgal negavęs nei čekio, nei jokio kvito, bet bala nematė. Sutvarkė ir gerai“, – pykdamas liejosi Algirdas.

Pakvipo kriminalu

Viskas būtų taip ir nurimę. Bet grįžusi pas mamą ir radusi išlaužtas rūsio duris daugėliškietė Ramunė, pasak A. Cicėno, iškvietė policiją. Apylinkės inspektorius Audrius Večeria sukėlė visus ant kojų. Taip ir įsiplieskė nesantaika.

„Negaliu pakęsti, tokios neteisybės. Negana, kad pinigus nežinia už ką lupa, amžinai nervus gadinti reikia dėl to „bardako“ Butų ūkyje, tai dar ir su kaimynais prieš šventes sukiršinti sumanė. Kas gi čia vyksta? Paskambinusi Ramunė mane išdėjo ir numetė ragelį, o jai paskambinti negaliu, nes jos koduojamas numeris. Per brolius ją susiradau. Išsiaiškinome. Pasirodo, „meistriukai“ išdėstė, kad tai aš jos rūsio duris išspardžiau. Siūliau drauge važiuoti Ramunei į Butų ūkį ir ten akistatą surengti. Ji nesutiko. Atvažiavo patys Butų ūkio „meistrai“ ir suremontavo duris. Jei būtų nekalti – nevažiuotų. Šįkart ir 50 Lt „ant kelio“ nereikėjo. Ar kada nors, kas nors paisys ir žmonių interesų?“, – svarstė Algirdas.

Kartūs vaisiai 

Kaimynai išsiaiškino. Viskas gerai. Bet štai klausimas nepalieka ramybėje. Kodėl mūsų rajone į paprastą žmogų ir į jo problemas dažnai žiūrima kaip į tuščią vietą ir dar ironizuojama, tyčiojamasi? Ne ta partija? Ne tas tikėjimas? Ne toks batų dydis? Kur problema? Tik nereikia sakyti, kad štai „užsisėdo“? Niekas ant nieko neužsisėdo. Varčiau MI pirmuosius numerius, išleistus prieš 10 metų. Žinote, apie ką buvo rašyta? O gi apie tai, kad Autobusų parkas „buksuoja skolų klampynėje, įmonė administruojama labai blogai ir taip toliau“. Kas pasikeitė per 10 metų? Tas pats ir Butų ūkis. Į mus kreipėsi ir Ignalinos Aukštaičių gatvės gyventojai, kurie atsakymo dėl Butų ūkio savivalės ir neūkiškumo laukia jau 2 mėn. ir, „išsinagrinėję daugiabučių namų administravimą reglamentuojančius įstatymus“, renka parašus dėl administratoriaus – Butų ūkio – paslaugų atsisakymo.

O kas gi privedė rajono gyventojus iki tokios situacijos, atsakymą sugalvokite patys. Ir spjaudyt ant laikraščio nereikia. Laikraštis tik paviešina žmonių mintis ir kai kieno darbo metodus bei ilgamečio darbo vaisius.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!