Pagaliau atslūgo beprotiška įtampa, tiesiog tvyrojusi virš mūsų visų. Vieni lakstėme su litais ir eurais, o kiti pirkome, pirkome ir vis laukėme stebuklų. Na ir aptemsta protelis nuo tos reklamos… Nežinau, ar čia tik man, ar ir kitiems galvoje protarpiais tebespengia: „Kalėdos, akcijos, nuolaidos, sveikinimai, dovanos, stebuklai… “ Nors dabar tai jauties lyg išmestas iš šurmuliuojančio traukinio dykynėj. Staiga viskas kažkur pradingo. Malonios šypsenos ir įvairiausių gėrybių linkėjimai kažkaip išblanko kartu su visu tuo šurmuliu ir blizgesiu.

Sveiki sugrįžę į realybę! Tiesa, prieš grįžtant į ją dar mėgavomės Naujamete naktimi. Dievinu šią naktį vien dėl to, kad gali daryti ką tik nori ir kone visos tavo kvailystės bus pateisintos. Jei tyliai su mezginuku rankose lauksi vidurnakčio neišsijungęs telefono garso – gali sulaukti staigmenų.

Pirmosiomis Naujųjų minutėmis suskambo ir mano telefonas. Net pašokau iš džiaugsmo, tikėdamasi, kad kažkas nori pasveikinti. Ragelyje vietoj džiugių šūksnių išgirdau liūdną vyriškio balsą. Vaje… Žmogelis liūdnai žingsniuodamas į namus nuo eglutės sumanė pasiguosti. Juk Naujametė naktis… Kažkurį laiką klajojęs po pasaulį ir daugiau laiko praleidęs Vilniuje, nei Daugėliškyje, kuriame dabar apsistojęs ilgesniam laikui, žmogus tebegyveno senų gerų laikų prisiminimais, kai dauguma vidurnaktį rinkdavosi prie miestų ir miestelių eglių sutikti Naujųjų. Ir šįkart žmogus, pasiėmęs butelį šampano, nuskubėjo pašėlti ir susitikti su senais draugais. O ten terado ūžaujantį vėją visiškoje tamsoje: anei žmogelio, anei stirnelės, anei ugnelės ant žaliaskarės eglelės – tamsa, nors į akį durk.

Štai tau geri ir gražūs ketinimai pasimatyti su kraštiečiais. Likusi naktis prabėgo ramiai: keli skambučiai, kelios SMS žinutės. O štai įdienojus dar kartą suskambo telefonas ir tik paėmus ragelį į rankas vos jo neišmečiau. Nes nespėjus normaliai atsiliepti, išgirdau gergždantį akivaizdžiai neblaivios moters balsą. Ji, kaip įmanydama, siuntė prakeiksmus MI redaktoriui, o man įsiterpus į jos monologą, tokius pačius palinkėjimus pradėjo siųsti ir man, grasindama „papilti“ ir pan. (šiaip jau galėjo skambinti ir redaktoriui asmeniškai, jei norėjo kažką perduoti, o ne pirmu laikraštyje rastu telefono numeriu).

Taigi, už kvailą moterį baisiau tik girta kvaila moteris. Užmečiau akį į Mėnulio kalendorių – ne pilnatis, bet jau priešpilnis.

Gal taip ir būtų likusi ta istorija ir nusitrynusi į užmarštį, jei ne įdomi atomazga, virtusi absurdo drama.

Šią istoriją pasakoju vien dėlto, kad dar ir dar kartą priminčiau, jog 300 metų, mielieji, negyvensite nei vienas ir aukoti savo gyvenimą atidėliojant esminius sprendimus, yra mažų mažiausiai neprotinga. Vieni laukia, kol vaikai užaugs, kiti – „n“-tojo pavasario, treti – kol tėvai numirs, kad neva nepakenkdami kitiems padėtų sau. O tada žiūri, kad jau atidėlioti nebėra ką…

Suprantu, kad labai knieti sužinoti, kas gi iš tikrųjų nutiko ir už ką pirmąją Naujųjų metų dieną buvome iškoneveikti. Sausio 1-osios rytą vienos vienišos moters rūsyje trūko vandentiekio vamzdis. Vanduo pylėsi nesustabdomai. Tokią dieną pagalbos iš įmonių nelabai tesulauksi, tačiau į kaimyną, ypač dirbantį UAB „Ignalinos vanduo“, kreiptis visai normalu. Taigi, minėta moteris su kaimynų šaltyje nuo galvos iki kojų aplieti ledinio vandens, patys remontavo vamzdynus, nešiojo vandenį (kone 50 kibirų) į lauką. O tuo metu gelbėtojo žmona su kita tokio paties pasaulio suvokimo kaimyne, taip pat nevengiančia nuotykių, kėlė stikliuką po stikliuko ir kūrė istorijas. Nors ne. Ne istorijas. Jų aptemusiose galvelėse sukosi ištisas kino filmas su smulkiomis detalėmis ir sekso scenomis (keletą scenų ji man labai vaizdžiai spėjo papasakoti telefonu) apie pastarosios vyrą ir kaimynę, patekusią į bėdą. Savo pačios vaizdinių įaudrinta ponia sugalvojo kreiptis į MI ir išdėti visus, kad šie, girdi, tvarkos nedaro.

Beje, ar žinote, kodėl kartais moterys išteka už pirmo pasitaikiusio? O gi todėl,, kad galėtų ramiai gyventi. Ištekėjusi moteris gali juokauti, flirtuoti, bendrauti ir… visa kita gali, nes ji ištekėjusi. O štai jei moteris vieniša, tai bet koks jos judesys, žvilgsnis, veiksmas, skambutis ar mintis traktuojama kaip kėsinimasis į svetimus vyrus, paleistuvystė ir t. t. Geležinė logika.

Normalios šeimos normaliuose namuose visi svečiai priimami mandagiai ir vaišingai. Sykį į tokios šeimos namus užsuko laiškininkė (ta pati herojė, kuri ir skambino telefonu) ir atnešė labai svarbų ir lauktą siuntinuką. Žmonos namuose nebuvo, bet vyras pagal visas tų namų tradicijas, tuo ja pat atsidėkodamas svetingai pasiūlė poniai arbatos ir skanėstų…

Jau kitą dieną visas kaimas žvagėjo, kad neva minėtasis vyras priekabiavo ir bandė ja pasinaudoti…

Ar iš balos tas durnumas mūsų prigimimo?!.

Kai pradedi galvoti apie mūsų žmonių mentalitetą, norisi stvertis už galvos ir bėgti laukais, kol pačiam „stogo nenurovė“. Taigi, mielieji, dar daugiau laiko su taurele rankoje praleiskite prie Meksikos serialų ir visokių gelbėtojų šou ir į durnyną patiems važiuoti nebereikės… Laimingų Naujųjų!