Skip to content

Gyvenimas – tarsi dėsningų atsitiktinumų vėrinys

MI informacija

Save laikanti ignaliniete Jolanta Jaksebogaitė-Karpavičienė gyvena ir dirba Vilniuje. „Fizinis buvimas tam tikroje vietoje ne visuomet svarbiausias dalykas. Gimtinę galima mylėti ir gyvenant kituose kraštuose“, – sakė pašnekovė, gimusi, augusi ir gyvenusi Ignalinoje.

Dėkinga klasės vadovei

Nuolat besišypsanti, pastabi, tarsi kiaurai permatanti žmogų ir, kaip reta, įdomi pašnekovė, J. Karpavičienė palieka šilto, komunikabilaus žmogaus įspūdį. Jolanta gimė ir augo iš Ignalinos krašto kilusių Birutės ir Alfonso Jaksebogų šeimoje. 1982-aisiais baigusi Ignalinos pirmąją vidurinę, ignalinietė išvyko mokytis į Vilnių. Vilniaus universitete studijavo istoriją. Dabar Jolanta pati dėsto šiame universitete ir nuo 2009-ųjų dirba Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja. Ji – puiki istorikė, savo srities žinovė. Deja, gimtinėje vieši retai. „Labai gaila, bet gyvenimo tempas toks, kad nedažnai pavyksta ištrūkti net ir savaitgaliais, bet su mama dažnai bendrauju telefonu ir visada jaučiuosi esanti ignalinietė. Jei atvažiuoju vasarą, visada stengiuosi pabūti prie ežerų. Esu labai dėkinga savo klasės vadovei Liucijai Šidagienei, kuri visą klasę globojo kaip mama nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės. Jos dėka suvokėme, kokioje gražioje aplinkoje gyvename ir tą meilę ji įskiepijo mums. Jau augindama savo vaikus, supratau, kokia laimė turėti mokytoją, kuri, netausodamas savo laiko, jį atiduoda vaikams, ypatingai siekdama pristatyti savo kraštą, mokydama jį pamilti“.

Dar besimokydama mokykloje, Jolanta buvo aktyvi, žingeidi, visur spėjanti. Tokia ir liko. Ji pati sako, jog mokymasis nesibaigė, gyvenimas skirtas tam, kad geriau pažintum save, savo aplinką. „Turiu įgimtą bruožą – esu labai žingeidi. Ir mokymasis buvo susijęs ne su siekiu gauti gerą pažymį.  Man buvo labai svarbus pats procesas. Buvo taip, kad studijuodama labai neįdomų dalyką,  į jį žiūrėdavau kaip į būdą lavinti savo protą. Būdavo smalsu pačiai, kaip greitai sugebu įsiminti informaciją. Manyčiau, apskritai žmogui turėtų būti būdingas noras neapkerpėti, nesustoti,  nedejuoti, o žiūrėti į gyvenimą optimistiškai. Esu labai dėkinga savo mamai, kuri įskiepijo ir perdavė man šviesų ir smalsų požiūrį į gyvenimą. Manau, tas noras pažinti, giliau suvokti, žingeidžiai atskleisti savo aplinką ir sudaro prielaidas nepasenti“.

Turėjo dvi meiles

J. Karpavičienės pasirinkimas studijuoti istoriją, nenuvylė. Istorikė sakė pajuokaujanti, kad retrospektyviai žvelgiant, gyvenimas yra suvertas iš dėsningų atsitiktinumų, kuriuos, kaip sistemą, suvoki iš laiko perspektyvos. „Studijavau sovietiniais laikais, kai buvo visai kitokios aplinkybės. Norėjau studijuoti du dalykus, dvi meiles turėjau, kurias išlaikiau: teisę ir vokiečių kalbą. Jei būtų buvę kiti laikai, būčiau pasirinkusi teisės studijas. Labai mėgstu kalbas, patinka jas mokytis. Nuo vokiečių kalbos mane sulaikė mano mokytoja berots Laurinavičiūtė (Kropienė). Ji daug man davė, daug išmokau, bet anais sovietiniais laikais toks pasirinkimas nebūtų perspektyvus. Pasirinkau istoriją, nes turėjau puikią mokytoją L. Šidagienę. Jaučiausi šiame dalyke stipriausia. Mano pagrindinė studijų kryptis tapo susieta su vokiškos Magdeburgo teisės recepcija Lietuvoje. Studijuodama istoriją, rinkdama medžiagą moksliniams darbams, rašydama knygą, disertaciją, iš esmės sujungiau abi savo meiles į vieną. Tenka domėtis ir teisės istorija, jau europiniame  kontekste, ir  vokiečių kalba yra būtina. Todėl tikrai nesuklydau, pasirinkdama istoriją“.

Suderinti užimtumą, pomėgius, šeimos rūpesčius J. Karpavičienei nelengva. „Iš tiesų patiriu tą jausmą, kurio kiekvienam linkėčiau. Kada darbas siūlo tokią erdvę, iš dalies ir pats prie to prisidedi, ir kai geriausiai realizuoji save, tuomet jautiesi gyvenąs prasmingai. O kai darbas yra šventė, nepastebi, kad dirbi. Taip susiklostė, kad iki darbo muziejuje dirbau tik universitete ir nemažą laiko dalį rašiau disertaciją. Tą galima buvo daryti namuose, todėl turėjau retą moteriai galimybę – suderinti pareigą auginti vaikus ir darbą. Kol augo dukros, daug dėmesio skyriau namams, derindama tiek studijas doktarantūroje, tiek mokslinių tekstų rinkimą ir rašymą, tiek dėstymą. O dabar, kai vaikai užaugo, galiu daug dėmesio skirti darbui, kuris yra mano saviraiškos erdvė“.

Garbinga tarptautinė premija

2012 m., Magdeburge, Jolantai Karpavičienei įteikta prestižinė Eike`o von Repgowo premija. Ši premija nuo 1998 m. skiriama Vokietijos ir užsienio mokslininkams, kurių tyrimai prisideda prie vidurinės Elbės regiono kultūros ir istorijos gilesnio pažinimo, Saksonijos istorinio regiono praeities ryšių su kitomis Europos dalimis, atskleidimo.

E. von Repgowas buvo XII a. pab.–XIII a. pr. gyvenęs vokiečių riteris, teisės rinkinio „Saksų veidrodis“ sudarytojas. Šis teisynas, vėliau išplėtotas ir patobulintas, buvo vienas iš saksų – Magdeburgo teisės šaltinių. Jis taikytas ir LDK savavaldžių miestų juridinėje praktikoje.

„Kai įstojau į doktarantūrą ir ieškojau temos darbui, kilo mintis pasidomėti, kas yra Magdeburgo teisė, kaip ji suprantama Vokietijoje, Lenkijoje. Atsirado kontaktų, susipažinau su profesoriumi D. Willoweitu, kuris dirbo Viurcburgo universitete. Tema atsivėrė, kaip naujas pasaulis. Paaiškėjo, kad tai yra bendraeuropinis reiškinys, viena iš bendros Europos istorijos savasties identiteto dalių, kuris tuo metu Vokietijoje ir kitose šalyse buvo mažai tyrinėtas. Ir tada suvokiau, kad mano pasirinkimas tyrinėti Magdeburgo teisę, moters situaciją Vilniuje, Kaune XVI a., siūlo puikią galimybę suvokti, kaip ta Magdeburgo teisė sklido, reiškėsi Lietuvoje ir kartu tą matyti platesniame europiniame kontekste. Taip prasidėjo dalykiniai akademiniai kontaktai. Į tyrimus įsitraukė čekai, rumunai, vengrai ir tos šalys, kurios anuomet priklausė LDK. Didelis tarptautinis kolektyvas, kuris tyrinėja šį klausimą, leido man pasijusti išdidžiai Lietuvos požiūriu – kad gali matyti europinį reiškinį Lietuvoje, tirdamas konkrečias temas,   pristatyti tuos šaltinius ir tą medžiagą jau bendrame europiniame kontekste. Pažindami Magdeburgo teisę, suvokdami jos reikšmę šiais laikais, galime  burti europinių miestų šeimą. Planuojama daryti didelį forumą, paskelbti Europos kultūros manifestą, akcentuojant, kad kultūra visuomet vienijo Europą ir dabar turėtų būti svarus bendros Europos gyvenimo dėmuo“.

Kiti moksliniai darbai

Jolanta Karpavičienė yra 2012 m. išleisto leidinio, kuriame  aptariama valstybės notariato raida – tai Lietuvos notariato istorija, sudarytoja. Ji taip pat monografijos „Moteris Vilniuje ir Kaune XVI amžiaus  pirmoje pusėje: gyvenimo sumiestinimo Lietuvoje atodangos“ autorė. Tai buvo netyrinėta, įdomi, daug atradimų dovanojusi tema. Apie moterį, kaip sakė Jolanta, atskira kalba. „Pažindami moters padėties aspektus, mes galime daug daugiau pasakyti apie Lietuvą Europos civilizacijų kontekste. Galiu drąsiai sakyti, kad moteris Lietuvoje buvo europietė tuo požiūriu, kad Lietuvoje kitaip, nei Rytų kraštuose, buvo individualių šeimų struktūra, ne bendruomeninė sankloda, kurioje,  jeigu mergaitė yra gimusi teisėtoje santuokoje, ji turi turto teises. Tėvai privalo išskirti kraitį, jei ji nepakėlė rankos prieš tėvus, neįžeidė ar kitaip su jais nesugadino santykių. Jos vyras gali ateiti į teismą ir išsireikalauti kraičio. Tos turtinės teisės yra apibrėžtos įvairiais juridiniais, teisiniais dalykais, jie užfiksuoti Lietuvos statute. Jame yra net atskiras skyrius „Apie moterų lytį ir merginų ištekinimą“. Prof. D. Willoweitas yra pasakęs: „Jei Europos tyrinėtojai žinotų šį fenomeną plačiau,  jie tai daug sėkmingiau išnaudotų“. Tai yra fenomenas Europos požiūriu. Turtinė teisinė moters padėtis buvo apibrėžta pagal Europos standartus. Tyrinėdama moters mieste situaciją, radau daug įdomių dalykų: kaip žmonės gyveno prieš 500 metų, kaip suvokė, modeliavo tarpusavio  santykius“.

J. Karpavičienė mano, kad Lietuvą, tėvynę, gimtąjį kraštą galima mylėti ir gyvenant kitose šalyse – tai netrukdo būti lietuviu ar ignaliniečiu. „Pirmiausia, yra labai svarbu išlaikyti žingeidumą, domėjimąsi savo kraštu, praeitimi, istorija. Suvokti, kad tai nėra neįdomūs dalykai, surašyti geltonuose puslapiuose, kad istorija tik tada turi ateitį, jei yra svarbi mums“. 

Pasak ignalinietės, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos Jolantos Karpavičienės, dažnas čia pabūvojęs lankytojas, išsineša prieštaringas mintis – ateina su vienokiomis, o išeina pakeitęs nuomonę, beje, į gerąją pusę. Todėl tikrai verta apsilankyti, pamatyti ir išgirsti, kad išsisklaidytų abejonės ir vis dar gaji visuomenėje nuomonė – ar Lietuvai reikalingas  brangiai kainuojantis objektas. Tokių abejonių ir klausimų nekyla čia specialiai atvykstantiems užsieniečiams, kurie maloniai nustemba, kad tokia maža valstybė sugebėjo atkurti rūmus ir sumaniai integruoti archeologinį paveldą į muziejinę ekspoziciją. Beje, užsieniečiai važiuoja į Lietuvą įsivaizduodami, kad vyksta į Rusiją, o Lietuvoje randa Europą ir europinę kultūrą.

Lietuvos Troja

„Tai Lietuvos Troja, tikrąja ta žodžio prasme, nes anksčiau istorikai žinojo, kad čia turėjo būti Didžiųjų kunigaikščių rezidencija, kad čia turėjo vykti labai svarbus gyvenimas. Vėlesnės kartos žmonės prisimena, kad čia buvo parkas, laisvalaikio zona, kuri visiškai ištrynė iš atminties labai svarbius istorinius įvykius. Lietuvos metrikoje teko skaityti, šioje vietoje vyko intensyvus gyvenimas. Vos tik prasidėjo archeologiniai tyrimai, pasipylė radiniai. Apie tai pirmais metais net nebuvo informuojama Maskva, nes pateikus ataskaitas, būtų uždrausti tolimesni tyrimai.  Nuosekliai dirbti archeologai pradėjo 1988 m., moksliniai tyrimai vyko 20 metų. Iškasė kultūrinius sluoksnius, jie siekia 8 metrus ir surado 300 tūkst. radinių, kurie įspūdingi ir savo kiekybe, ir kokybe. Čia labai aukštai gruntinis vanduo, drėgna terpė. Todėl kultūriniuose sluoksniuose išliko radinių, kurie paprastai kitomis sąlygomis neišlieka – oda, medis, organika, kaulai, plaukai. Tyrinėtojai galėjo sužinoti, kokio dydžio gabalais buvo kapojama žvėriena, ko daugiau valgė – žvėrienos ar galvijų mėsos, kokiomis ligomis sirgo. Informacijos labai daug. Valstybės praeitis atverta labai didele apimtimi. Valdovų rūmų eksponatai siunčia žinią apie archeologinį paveldą, dvasinius dalykus, istorinių asmenybių fenomenus. Ir galime tai sužinoti toje vietoje, kur jie realiai vyko“, – sakė istorikė. Čia rengiamos edukacinės programos, vyksta įvairūs renginiai, jų per metus čia būna apie 150. Tai valstybės reprezentacijos vieta. Sprendimas atkurti Didžiųjų kunigaikščių rezidenciją buvo priimtas 2000-aisiais, 2002 m. pradėtos statybos.

Rastas techninis sprendimas, kaip apsaugoti archeologinį paveldą ir pateikti jį ekspozicijos dalimi. Antžeminė dalis – gaubtas, tai yra polinės konstrukcijos, kurios sminga į 20-ties metrų gylį, kol pasiekia moreninę, tvirtą dangą.

„Lankytojai išsineša dvi žinias – apie senąją Lietuvą, kuri glūdėjo po žeme, ir žinią apie šiuolaikinę Lietuvą, kuri surado unikalų sprendimą, kaip savo paveldą ištraukti iš žemės, jį prakalbinti ir eksponuoti. Dabar atidarytos dvi nuolatinės ekspozicijos, kai bus užbaigta antroji rūmų dalis, veiks  dar dvi, iš viso bus keturios. Čia mes turime Lietuvos Troją, tik rastas techninis inžinierinis sprendimas, kaip apsaugoti tą Troją nuo gamtos poveikio ir padaryti ją aktyvios komunikacijos dalimi“.

Taigi turime puikią galimybę prisiliesti prie savos istorijos, pamatyti istorinės savasties lobius, o su savimi išsinešti ilgai neblėstančius įspūdžius ir pasididžiavimo jausmą – buvome ir esame unikalūs… Beje, iki šių metų sausio 18 d. čia vyksta tarptautinė gobelenų paroda „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“. Eksponuojami seniausi ir vertingiausi iki šių dienų išlikę XV a. pabaigos – XVI a. senieji monumentalūs meniniai audiniai.

A. Artemjevo nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje