Skip to content

Nepaprastų meistrių nepaprasti namai

Lina RAGINYTĖ

Jei žmogui nuolat norisi kur nors lėkti iš namų, vadinasi yra problemų, tuose namuose kažkas negerai. Tai labai sena, šiuolaikiškai perfrazuota tiesa. Žinoma, kai žmogus pats diena iš dienos kuria savo namus, į jų aplinką įdėdamas visą savo dūšią, natūralu, kad niekur kitur jis eiti nenorės. Tada ir jo namai taps jo tvirtove, kurioje užuovėją ras ne tik jis pats, bet ir užsukęs svečias, draugas ar kaimynas.

Rimšės miestelyje, kiek atokiau nuo pagrindinės gatvės, gyvena Kazimira Kardelytė-Ober su vyru Volfu bei motina Anastasija Sičiova (Kardelyte). Ši trijulė nedideliame mūsų rajono pakraštyje, kurdama savo namus, sukūrė tikrą klasikinio stiliaus šedevrą.

1943 m. Anastasija palaidojo savo tėvelį, o netrukus, vokiečiams sudeginus namus Tripuckuose, vos už 3 km nuo Rimšės, liko ir benamė, ir našlaitė. Mergaičiukė dar kurį laiką glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, bet paskui metė darbą fermoje ir pabėgo į Kazachstaną. Ten gimė jos dukrelė Kazimira. Nepragyvenusi su dukrele nė metų, moteris persikėlė gyventi į Estiją. Ten prasidėjo naujas gyvenimas. Būtent ten Kazimira ir užaugo, sukūrė šeimą su Suomijos vokiečiu Volfu ir tik tada persikėlė gyventi į Suomiją. Kazimira turėjo išskirtinį skonį ir įgimtą talentą. Moteris niekur nestudijavo ir specialiai nesimokė nei siuvimo, nei statybos, nei restauravimo, bet ji visa tai daro tiesiog tobulai. Ji ir gyveno iš to, kad draugams ir pažįstamiems padėdavo stilingai įsirengti ir dekoruoti namus, restauruodavo senovinius baldus. Netrukus užaugo Ober sūnus ir dukra, sukūrė savo šeimas, ir štai tada Kazimira pradėjo dairytis į Lietuvą.

„Iš pradžių galvojome atgautoje senelių žemėje statytis namus, bet paskui persigalvojome, nes viską reikėtų daryti nuo nulio, mat net pamatų nebelikę. Taigi nusižiūrėjome pačioje Rimšėje „alytuką“ ir nusipirkome jį. Penkerius metus mes abi su mama čia gyvenome nuo pavasario iki rudens ir perstatinėjome namą pagal save. O tik paskutinius septynerius metus gyvename čia jau visi: ir vyras, ir mama, ir aš“, – pasakoja pašnekovė.

Tuo metu kai mama su dukra ėmėsi statybų, mamai jau buvo kone 80, bet turbūt ne vienas meistras amo netektų pamatęs, kaip perstatytas „alytukas“ ir kaip paverstas į tobulus ir praktiškus bei jaukius namus. Moterys ir pamatus, ir priestatus (žiemos sodą), ir apšiltinimą, ir židinius – viską padarė savo rankomis. Visų darbų nė neišvardinsi. Tik stogą senolė atsisakė dengti su dukra, todėl buvo samdyti meistrai. Virtuvės komplektą užsisakė pas vietos meistrus, dėl ko gailisi iki šiol. „Jei aš tokį nekokybišką baldą būčiau kada nors kam nors pagaminus, daugiau niekas niekada į mane nesikreiptų. O Lietuvoje tai normalu“, – sako Kazimira.

Tik įžengus į Ober namus, apima didingas, šventiškas jausmas… Gal todėl, kad lankėmės prieš Kalėdas, kai šventėms buvo viskas papuošta. Viskas įrengta labai skoningai, prabangiai. Čia nerasi medžio drožlių baldų imitacijos, nes visi baldai natūralaus medžio, metalo, odos ar dekoruoti rankų darbo pagalvėlėmis, užuolaidomis.

Pirmame aukšte – svetainė, virtuvė, darbo kambarys ir terasa – viena patalpa perskirta tik sienų konstrukcijomis, antrame aukšte – miegamieji, rūsyje – dušai, sauna, lauko virtuvėlė ir svečių miegamieji. Iš tvartelio padarytos Kazimiros dirbtuvės ilgam prikaustytų meistrauti mėgstančiųjų dėmesį. Kur nežengsi – viskas nepriekaištingai stilinga ir praktiška. Mūsų akiai atrodo, kad taip kompaktiškai ir tobulai gyvena tik vokiečiai.

O štai patys šeimininkai tik šypsosi. Volfas, supratingai kalbėdamas lėta vokiečių kalba, suprantama net mums, vaišina kvapnia kava ir pasakoja labiau mėgstąs suktis virtuvėje, o statybos ir remonto darbus palikęs žmonai.

Ir vis dėlto… Ober šeima ketina parduoti šitą namą ir išvažiuoti atgal į Suomiją. „Mes tik nerandam pirkėjų. Tiksliau pirkėjų buvo, bet jie tiek sumokėti negali, kiek mes norėtume už šį namą, tad kol kas planuojame ir kuriamės toliau. Žinote, visą gyvenimą pragyvenus šalia kitokio mentaliteto žmonių, o tiksliau, gal kitokio mentaliteto valstybę valdančių žmonių, Lietuvoje gyventi nebegali. Mes jau nebejauni, reikia pagalvoti ir apie socialines garantijas. Sykį Volfas buvo pas gydytojus, sugrįžo pakraupęs ir daugiau, sakė, jokių būdu pas juos neis. Na, bet  mes turime puikius kaimynus. Geri, malonūs žmonės. Smagu gyventi šalia tokių“, – džiaugėsi Kazimiera. Atsisveikinęs su šia šeima džiaugiesi, kad dar galėsi čia sugrįžti, kad esi pakviestas ir laukiamas nepaprastų žmonių nepaprastuose namuose. Beje, namuose akį traukia ir išskirtinės NAKTINĖS UŽUOLAIDOS.

J. Baltakio nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje