Spaudos laisvė vis plačiau įsivaizduojama kaip laisvė dergti viską, vadovaujantis šūkiu: nėra nieko švento! Labai senais laikais, net prieš dvidešimtį metų, šventų dalykų dar buvo, taip pat ir Lietuvoje. Na, kad ir religija, kuri buvo siejama ir susijusi su Atgimimu. Dabar tyčiotis galima iš visko.

Kaip tai suderinama su tolerancija, lietuviškai tariant, pakantumu, nors pastarasis žodis vartojamas nenoriai?

Ogi apie tokį suderinamumą net negalima kalbėti. Kai koks nors laikraštis spausdina karikatūras, pajuokiančias musulmonams šventą pranašą Mohamedą, tai vadinama spaudos laisve. Kai tokios karikatūros pašiepia kokius nors iškrypėlius, tai vadinama tolerancijos stoka.

Beje, kai kuriose, ypač demokratiškose šalyse, tyčiojamasi ne vien iš musulmonų religijos, bet ir iš visų kitų. Ir jau seniai. Prisimenu – kadaise tokias karikatūras labai mėgdavo persispausdinti SSRS laikraščiai.

Bet anksčiau antireliginės karikatūros dar neperžengdavo padorumo ribų. Ir ar ne simboliška, kad karikatūros, bjauriai pašiepiančios musulmonų religiją, pirmiausia pasirodė Skandinavijos šalyse – Švedijoje, Danijoje, būtent tose šalyse, kuriose garsiausiai rėkiama apie toleranciją?

Štai prieš penketą metų pagrindiniai Švedijos laikraščiai išspausdino karikatūrą, kurioje pranašas Mahomedas vaizduojamas turintis šuns kūną.

Įsivaizduokite, kad kuris nors laikraštis taip pat pavaizduoja Jėzų. Krikščionys tikrai reaguotų ne taip audringai, nes jų religijos moralė skiriasi nuo islamizmo, kurio galutinis tikslas – užkariauti pasaulį bet kokiomis priemonėmis.

Tačiau pabandę įsivaizduoti tokią situaciją, suprasite – jokiu būdu nesakau „pateisinsite“ – musulmonus.

Keista būtų sakyti, kad laikraščiai, spausdinantys tokias karikatūras, nežinojo, kokios reakcijos gali sulaukti. Vadinasi, jie provokavo. Kam naudingos tokios provokacijos?

Paradoksas – jos naudingos tiems, kurie yra šaudomi ir sprogdinami. Būkime tikslūs: vakariečiams, pasisakantiems už toleranciją. Nors šiais laikais liberaliesiems tolerastams tolerancijos jau negana. Apie pakantumą – sugebėjimą pakęsti kitokius – apskritai nešnekėkime. Dabar į kitokius reikia žiūrėti su pagarba ir meile, kitaip būsi išvadintas ksenofobu.

Po šūvių Paryžiuje pasigirdo raginimai kurti dar atviresnę visuomenę. Pats Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad jo šalis neišsuks iš pasirinkto atvirumo kelio.

Atviros visuomenės šalininkai ir „multikultūrinės“ pasaulėžiūros propaguotojai iš esmės pasisako prieš savo tautos tapatybę, prieš patriotizmą. Meilė gimtinei, tam, kas artima nuo vaikystės, protėvių palikimui turi užleisti vietą visiškam atvirumui, visiškam svetimų vertybių priėmimui ir perėmimui.

Tad tai, kas mums svetima, turi tapti sava, priešingu atveju mes negalėsime vadintis atvira, tolerantiška, visus „kitokius“ mylinčia visuomene.

Ar tik atsitiktinis sutapimas, kad visokiuose tolerancijos ir multikultūrinės visuomenės centruose pirmu smuiku groja „netradiciniai“, kitaip tariant, „kitokie“, kuriuos reikia gerbti ir mylėti? Tie patys, kuriems religija labai trukdo, todėl kalbant apie bet kokį tikėjimą, jokios „tolerancijos“ iš jų tikėtis negalima. Tokiais atvejais jie kalba ne apie meilę ar bent pagarbą kitaip manantiems, bet apie spaudos laisvę.

Sekmadienį „Europos lyderiai“ Paryžiuje demonstravo pritarimą Prancūzijos vykdomai atviros visuomenės politikai.

Prancūzija su prancūzų mažuma – tegul, prancūzų reikalas. Bet juk tokio pat atvirumo reikalaujama iš visų demokratiškos Europos šalių.