Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, kitaip – mūsų Pergalės diena. Todėl jau keleri metai, kaip šią dieną prie trispalvių nerišami juodi kaspinai. Deja, tai dar ne visi žino. Štai ir šį antradienį Ignalinoje kai kur vėliavos plazdėjo vis dar su gedulo ženklais. 1991 m. šią dieną įvyko masinis taikus Lietuvos žmonių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Užimti atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė „Alfa“. Prie televizijos bokšto Vilniuje daugiau nei 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, 14 žuvo. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti Parlamentą kariškiai jau atsisakė. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai (užimti parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą) nebuvo pasiekti ir gana greitai sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.
Apie tai antradienį prisiminta šios dienos minėjime Ignalinos kultūros ir sporto centre. Kalbėjo renginio vedėja ir režisierė Jolanta Narbutaitienė, rajono meras Henrikas Šiaudinis ir tų dienų Parlamento gynėjas ir karinių rajono struktūrų kūrėjas Arūnas Grabažis. Valstybės himną gyvai giedojo vokalinis ansamblis „Iš širdies“. Scenoje ilgais baltais drabužiais apsirengusios merginos, tarsi tą naktį žuvusiųjų vėlės, rankose laikė sausio aukų portretus. Po trumpo minėjimo žiūrovai, kurių šįkart buvo apypilnė didžioji Kultūros centro salė, pakviesti žiūrėti KSC teatro „Salos“ spektaklį „Vieno tėvo vaikai“. Jo premjera įvyko pernai lapkričio 29 d., tačiau, ko gero, dar daugelis jo nebuvo matę.
„Vieno tėvo vaikai“ – tai sudėtingos struktūros Juozo Glinskio pjesė, per Žemgirdų šeimos išlikimo istoriją pasakojanti visos Lietuvos gyvenimą nuo pokario iki nepriklausomybės atgavimo laikų. Scenoje prabėga 43-eji metai – nuo trėmimų į Sibirą, per ankstyvojo sovietmečio „kolchozų“ tvėrimo laikotarpį iki nepriklausomybės atgavimo ir tremtinių palaikų parvežimą į Lietuvą.
Žemgirdų sodyboje, kurioje prabėga keturių kartų gyvenimas, darniai gyvena gyvieji ir mirusiųjų vėlės, sugrįžtančios net iš Sibiro ledynų „kaulelių pašildyti“. Jie išgyvena sudėtingus ir painius herojų gyvenimo vingius ir posūkius, silpnybes ir paklydimus, skausmą ir dramas. Sudėtingos struktūros dramoje atrasime gausybę žanrinės kaitos momentų – nuo tradicinės psichologinės dramos iki absurdo ir fantasmagorijos. Spektaklio režisierė – J. Narbutaitienė, spektaklyje vaidina daugiau nei dvi dešimtys aktorių.
Autoriaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!