Jauna šeima po ilgoko galinėjimosi su vaikučio genetine liga, palaužta sūnelio netekties, nusprendė persikelti į vieną iš Prienų r. bažnytkaimių, kuriame buvo darbo ir tėvui – gydytojui traumatologui, ir motinai – menų dėstytojai. Sūnaus liga iš tėvų pareikalavo daug moralinių, fizinių, o, žinoma, ir finansinių išteklių. Šalia bažnytkaimio esančioje gyvenvietėje perkama už bankinę kelių šimtų tūkstančių paskolą sodyba atrodė bus šeimai išsigelbėjimas: juk abudu darbingi, turi paklausias specialybes, norą dirbti, o gavus paskolą ir įsikūrus naujojo vietoje, ir gyvenimas, atrodė, prasidėjo iš naujo. Tačiau…

Liaudies išmintis sako „Bėda viena nevaikšto“. Po kurio laiko vis dažniau pradėjo sirgti žmona. Liga vis progresavo, vis daugiau šeimos biudžeto lėšų reikėdavo skirti žmonos gydymui. Progresuojant ligai, žmonai reikėjo mažinti savaitinių pamokų skaičių, bet mažėjo ir uždarbis. Galų gale gydytojai paskelbė verdiktą – žmona irgi serga nepagydoma genetine liga.  Tai buvo smūgis, kurio nepakėlė  vyras: jis ryžosi palikti šeimą.

Tačiau šeimos nepaliko bankas, iš kurio buvo paimta paskola pirkti sodybą. Pinigus reikia grąžinti. Vyrui persikėlus į kitą miestą, viena moteris neišgalėjo nei išlaikyti namo, nei laiku grąžinti paskolos. Tuo sunkiu momentu, kaip sako pati žmona, jai užėjo „proto užtemimas“… ir ji pasinaudojo taip maloniai iš masinės informacijos priemonių sklindančia pagunda. Už labai palankią (šios pagundos skleidėjai skaičių nesako)  galimybę pasiskolinti tūkstantėlį kitą litukų. Juk ir „Sekundės“ bankas sakydavo: „Reikia pinigų – pinigų bus“. Bet kokią kainą už tai reikės mokėti, nei vienas šios pagundos siūlytojas nesako. Taigi žmona iš greitųjų kreditų bendrovės „Bigbank“ paskolino 10 000 Lt, kurių dalį panaudojo daliniam kredito dengimui už paimtą paskolą iš banko (bankas grasino sodybos varžytinėmis), o dalį – savo gydymui. Imant paskolą, laiduojo ir jos buvęs vyras. Buvo žodinis susitarimas tarp buvusių sutuoktinių, kad žmona viena grąžins šią paskolą. Juk žmogus visada galvoja kaip nors laimėti kovą. Kiek leido išgalės, žmona vis mokėjo pinigėlius „Bigbank“ naiviai tikėdama, kad ir mokėdama po 100 Lt kas mėnesi ji grąžina paskolą. Kai buvo įmokėta jau apie 17 000 Lt, „Bigbank“ (sumos apvalinamos) ir komercinis bankas už negrąžintą paskolą pradėjo pardavinėti pirktą sodybą, jai iš jos reikėjo išsikelti į miestelyje nuomojamą butą. Teisme atsirado ieškinys, kuriuo iš buvusių sutuoktinių už paimtą 10 000 Lt paskolą buvo reikalaujama išieškoti 18 000 Lt, neskaitant geranoriškai įmokėtų 17 000  Lt.

Kai pas mane kreipėsi žmona, prašydama ją atstovauti teisme, aš irgi nepatikėjau, kad taip gali būti: už  paimtą 10 000 Lt paskolą reikia grąžinti 35 000 Lt. Tik po daugelio teismo posėdžių pradėjo ryškėti faktinės skolos susidarymo aplinkybės

Sudarant paskolos sutartį su „Bigbank“, buvo numatyta, kad žmona paskolos davėjui kas mėnesi įneš po 250 Lt (kai kuriais laikotarpiais ši suma keitėsi). Taip pat buvo numatyta, kad paskolos palūkanų norma – 25 proc. Dar sutartyje numatyta, kad žmonai neišgalint laiku mokėti palūkanų, „Bigbank“ skaičiuos ir delspinigius. (Civilinio kodekso 6,71 str.). Iš įneštos pinigų sumos pirmiausia dengiami delspinigiai, po to palūkanos, o tik po to – paskolos suma. Taip buvo numatyta sutartyje. Beje, bankininkų paskolų sutartyse taikomomis sąlygomis, pirmiausiai dengiamos palūkanos ir delspinigiai, o tik po to, jei yra laisvų pinigų – paimto kredito sumos. Taigi  esant tokiai sutarties sąlygai, per 2-ejus metus iš įmokėtų 17 000 Lt,  paskolos padengimui tebuvo užskaityta… 251 Lt. Štai tau, boba, ir devintinės – kuo daugiau moki, tuo labiau klimpsti į skolą.

Teisme bandėme apeliuoti, kad žmona, sudarydama sutartį su „Bigbank“, jo darbuotojus buvo informavusi apie esamą didelę paskolą iš banko, esamą sunkią finansinę padėtį. Tačiau vėl atsimušėme į tai, kad sutartyje, kurios ir teisminio posėdžio metu dėl šrifto savybių negalima buvo perskaityti (tik teismui pareikalavus, buvo pateiktas išskaitomu šriftu surašytas tekstas), sutarties tekste pasirodo buvo įrašas, jog žmona „Bigbank“ informuoja, jog ji nėra niekam, taip pat ir kredito įstaigoms, skolinga. Taigi mums beliko tik viena: prašyti teismo priimant sprendimą, vadovautis protingumo kriterijais ir mažinti ieškinį dalyje dėl palūkanų dydžio (CK 1,5. 6,73 str.). Teisėja, vadovaudamasi protingumo kriterijais ir matydama teismo salėje motiną, sunkiai tvardančią savo sielvartą dėl sūnelio netekties, šeimos visiško kracho, negalinčią be ramentų vaikščioti ir tik iš didelės pagarbos įstatymui per skausmą bei pasiremiant į stalą atsistoti, „Bigbank“ reikalavimą jai (o kartu ir buvusiam jos sutuoktiniui) dalyje dėl palūkanų grąžinimo žymiai sumažino. Tačiau to nematė apygardos teismo teisėjai, nagrinėję Apeliacinį „Bigbank“ skundą.

Nežinau kada ir kaip žmona grąžins priteistą pinigų sumą „Bigbank“. Juk sakoma, kad pinigai nekvepia, ant jų nėra nuorodos, kad jie atimti iš neįgalaus (tikriausiai „Bigbank“ kreipsis į antstolių kontorą, kurie išieškojimą nukreips į žmonos invalidumo pensiją). O gal… Telieka tik spėlioti. Gal ir šiek tiek vulgariai skamba vieno pažįstamo bankininko posakis: „Imti paskolą, tai tas pat, kas… į kelnes. Kol tai darai – šilta, o paskui…“. Be to didžiausia problema, kad pasirašant paskolos (o ir kitas) sutartis, ne visada jos skaitomos, o paskolos davėjų moralais bei kitomis aplinkybėmis nesugraudinsi.

Daugiau: PASKOLA VERSLUI