Skip to content

Filmas seka įspaustais karų pėdsakais

Jonas BALTAKIS

Gal dar ne visi žino, jog mūsų rajone yra Teatro namai, nors apie juos ir tenykštę veiklą rašėme ne kartą ir informavome pirmieji. Norintiems juos surasti, tektų keliauti link Bernotų, o jau iš ten kiekvienas vietinis parodytų Smilginiškės viensėdį (palivarką), kuriame šeimininkauja Laimutė Gudaitė. Smilginiškės žemė ilgus metus tylėjo, merdėjo, kol jos neatrado Laimutė, moteris menininkė, vedama gražios idėjos sukurti teatro erdvę vienkiemyje, kuris taptų ne tik vieta atvežti savo turimos teatro mokyklos mokinius patirti, ką reiškia būti, dirbti ir iš naujo pažinti kaimo gyvenimą, gamtą, bet ir rengti čia kūrybines stovyklas, įvairius teatrinius užsiėmimus, rodyti spektaklius įtraukiant ir aplinkinius rajono žmones į visą veiklą, kuri čia vykdoma. Tad L. Gudaitė su savo atėjimu įpūtė gyvasties šiai sodybai ir prikėlė ją naujam gyvenimui. Smilginiškės bendruomenė „Teatro namai“ savo veiklą pradėjo 2008 m. birželį.

Filmas

Ponia Laimutė be jau nemažai laurų nuskynusių teatro pastatymų su komanda dar kuria ir filmus. Šį mėnesį vienas iš jų – „XX a. karų pėdsakai Ignalinos rajone“ – pateiktas visuomenės teismui. Filmas pasakoja apie dviejų pasaulinių karų ir pokario paliktus pėdsakus ir žaizdas trijose rajono seniūnijose – Mielagėnų, Tverečiaus ir Didžiasalio. Filmo idėją, pasak režisierės, pakišo mielagėniškis Arūnas Grabažis, atsargos majoras, buvęs rajono komendantas, karinių struktūrų rajone kūrėjas. Pradinės medžiagos, ypač apie pokarį, suteikė ir „Mūsų Ignalina“.

Filmas prasideda pernai lapkričio 22 d. vykusio renginio Mielagėnuose vaizdais. Tas renginys buvo skirtas paminėti Lietuvos kariuomenės dieną bei 100-ąsias Pirmojo pasaulinio karo metines. Taip pat buvo prisiminti ir pagerbti žuvusieji Antrajame pasauliniame kare ir pokario kovose. Minėjimas vyko Mielagėnų aikštėje ir kaimo seklyčios salėje. Į jį atvyko Lietuvos kariuomenės savanorių karių grupė, gan gausiai susirinko Mielagėnų miestelio, vietos Palaimintojo Jurgio Matulaičio globos namų gyventojai. Nuaidėjo trys šautuvų salvės – už Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei pokario aukų atminimą.

Pirmasis pasaulinis

Pirmoji filmo dalis apie karą, šėlusį prieš 100 metų. Gyvų liudytojų, žinoma, jau nebėra. Apie tą karą pasakoja istorikas Marius Pečiulis, lankydamasis prie rytiniame rajono pakraštyje išlikusių Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gynybos įtvirtinimų, taip pat Adutiškio girininkas Eimutis Valiukas. Meninius filmo intarpus lėmė atsitiktinumas. Kai L. Gudaitė nusipirko apleistą, po lentą išsinešiotą buvusio Smilginiškės palivarko pastatą, ten dar buvo likusi niekam nereikalinga spinta, šalia voliojosi stalčius. Kai šį jau norėta išmesti, stalčius netikėtai atskleidė savo paslaptį, saugotą visą amžių. Iškritus dugnui, liko dar vienas dugnas, o jame – pluoštas dokumentų. Pirmasis jų datuotas dar 1842 m. Dokumentai priklausė Kazimierui Veličkai. Yra 1914 m. rugsėjo 20 d. jam šaukimas į caro kariuomenę bei laiškas broliui Vladislovui jau iš vokiečių nelaisvės, belaisvių stovyklos Kvedlinburge. Laiškas trumpas: „Rašau 1915 m. birželio 23-ąją. Gavau siuntinį ir laišką, už kuriuos labai esu jums dėkingas, Aš, ačiū Dievui, esu gyvas ir sveikas. Kazimieras Velička“. Šių dokumentų vartymas ir skaitymas senoje spintoje – filme vienas iš meninių intarpų dalyje apie Pirmąjį pasaulinį karą.

Antrasis pasaulinis

Šioje dalyje filme kalba jau gyvi liudytojai, kariavę šio karo frontuose. Savo prisiminimais dalinasi Antanas Staliauskas, Teofilis Kazūra, Vaclovas Papšys.

Dar pirmajame Mielagėnų renginyje istorijos mokytoja, Mielagėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė prisiminė savo mamos pasakojimą apie Mielagėnų gaisrą. Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, 1944-ųjų liepą, sudegė beveik visas Mielagėnų miestelis. Liko tik viena dabartinė Mokyklos gatvė, mat vienas šios gatvės gyventojas buvo tvirtai pasiryžęs pasitikti likimą – nepaliko savo namų, nors, einant frontui, gyventojams buvo įsakyta pasitraukti į mišką. Pamatęs per statinių tvora artėjančią ugnį, nukirto ją ir taip sulaikė naikinančią ugnies kelionę nuo trobos prie trobos. Tai tik vienas karo apimto krašto epizodas. O kiek jų mena kiekvienas kampelis…

1944 m. frontui nusiritus į Vakarus, bet karui Europoje dar besiaučiant, Mielagėnų kraštą ištiko kelios tragedijos, kurias „režisavo“ sugrįžę „išvaduotojai“. Tų metų gruodžio 17 d. Radutyje kareiviai ir stribai sudegino Stasio Černiausko sodybą, nuo ugnies ar kulkų žuvo Leonas, Jonas ir Juozas Černiauskai, Leonas Grikinis, Bronė Černiauskaitė ir Alfonsas Černiauskas. Šią tragediją filme prisiminė gyvi jos liudytojai: Alfonso sūnus Edmundas Černiauskas bei Julius Bagdonas.

Stanislava Miškinienė pasakoja apie dar vieną tragediją, kai 1945 m. vasario 15 d. enkavedistai ir stribai sudegino Jaciūnų kaimą ir sušaudė visus jo vyrus: Petrą Dervinį, Praną Bielinį, Mykolą Šiaudinį, Dionizą Šimkutį ir Alfonsą Bielinį. Apie šias kaimų tragedijas ir jų kaltininkus išsamiai rašė „Mūsų Ignalina“, o apie Jaciūnus, kadangi šiemet minimos tragedijos 70-osios metinės, dar priminsime ir šį vasarį.

Pokaris

Ištisas dešimtmetis po Antrojo pasaulinio vadinamas karu po karo. Vieni vyrai, gelbėdamiesi nuo mobilizacijos į okupacinę kariuomenę, kiti vedini patriotizmo kautis su okupantu už Tėvynės laisvę, ėjo į miškus, būrėsi į partizanų būrius ir kovėsi. Mano turimais archyviniais dokumentais, rajone su ginklu rankose kovojo apie tūkstantis vyrų, o kiek dar buvo jų pagalbininkų, ryšininkų, rėmėjų. Karštos partizaninės kovos vyko ir Mielagėnų, Didžiasalio krašte. Čia veikė Vytauto apygardos Tigro rinktinės būriai. Jiems vadovavo garsūs šiame krašte partizanų vadai: Vincas Žaliaduonis-Rokas, Djakomas, žuvęs 1952 m. Bujutiškyje prie Ceikinių, Adolfas Matuliauskas-Voldemaras, išduotas ir apsuptas priešo nusišovė prie Bėčiūnų 1952 m., Leonardas Basys-Švyturys (leido partizanų laikraštį), išduotas ir apsuptas 1950 m. nusišovė Kūjalių (dabar Kovaliai, Baltarusija) kaime prie Lentupių ir kiti.

Filme apie pokarį pasakoja Aldona Rastenienė (partizanavo jos vyras ir broliai), vado A. Matuliausko dukterėčia Stasė Šimėnienė, Anastazija Krikštulienė.

Pokario metais kovojo ir moksleiviai, mokyklose kūrė pogrindines antisovietines organizacijas. Viena jų 1950 m. veikė ir Mielagėnų vidurinėje mokykloje. Apie tai pasakoja tos organizacijos buvę nariai Vytautas Bielinis, kurio atsiminimus spausdinome (gyvena Alytuje ir prenumeruoja „Mūsų Ignaliną“), taip pat Albinas Cibulskas ir Antanas Dimbelis.

Praėjusią savaitę filmo kūrėjai savo produktą pristatė Ceikinių, Mielagėnų ir Didžiasalio gyventojams. Kalbėjo ne tik režisierė L. Gudaitė, bet ir filmo operatorius Adolfas Sinkevičius. Režisierė dėkojo visiems, padėjusiems, parėmusiems ir kalbėjusiems filme. Dėkota ir meninių intarpų artistams: Mielagėnų globos namų gyventojams Zenonui Vilčinskui, Antanui Arlauskui ir Teresei Kužulienei, mielagėniškiams vaikams Erikui ir Eimantui Romankevičiams bei jaunosioms dainininkėms iš Bernotų Inetai, Karolinai ir Elenai. Ačiū ir Didžiosios kovos apygardos 805-osios savanorių kuopos kariams, rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriui, Ignalinos krašto muziejui ir kitiems, kaip nors prisidėjusiems kuriant filmą. Beje, jį galima pažiūrėti internete adresais: www.asesu.lt ir www.teatronamai.lt.

Autoriaus nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje