Visuomenės nuomonės atspindėtojai vėl apklausė tautą. Tauta vėl pasakė, kad valdančias partijas ji myli, o pačios valdžios, tai yra, Seimo ir Vyriausybės, nemyli. Logikos nėra? Tai jos ir nereikia. Logikos mūsų gyvenime apskritai nerasta.

Apie partijas ir valdžią nekalbėkime: juk jeigu nuomonės atspindėtojai pasakytų, kad visuomenei valdžia gera, jie apskritai būtų nesuprasti, o kol tik partijas myli – atspindi visuomenę. Kaip veidrodis. Gal tas, pirtyje esantis, kai garų jau gerai prisirenka.

Apklausų iš viso neįmanoma suprasti. Štai sumažėjo pasitikėjimas kariuomene. Ar kas nors gali paaiškinti, kodėl? Juk nei ministras prisidirbo, nei kariai nieko blogo nepadarė. Kas visuomenei galėjo nepatikti?

Niekas neatsakys.

Visuomenė yra įdomi. Mes visi taip įpratę galvoti, kad esame mulkinami, kad to mulkinimo net nebepastebime. Grįžtant prie euro įvedimui skirtos reklamos – ar prisimenate, dėl ko pirmiausia buvo giriama būsima, dabar jau turima valiuta?

Ogi tuo, kad kai euras bus įvestas, keliaujant į užsienį nebereikės litų keisti ir taip bus galima sutaupyti. Tai net ne reklama buvo, o euro ištroškusiai valdžiai padlaižiaujančių žurnalistų „teisingi reportažai“: koks nors šiuolaikiškas jaunuolis pasamprotaudavo apie būsimus keliautojų patogumus.

Kur lietuviai daugiausia važiuoja? Kur jie uždarbiauja? Anglijoje, Norvegijoje. Argi ten euras? Taigi ne. Į ten važiuojant, eurus reikės į svarus arba kronas keisti. Sugrįžus – vėl keisti, svarus ar kronas į eurus. Kas pasikeiti? Ogi nieko.

Išeina, kad absoliučiai daugumai užsienyje uždarbiaujančių lietuvių euro įvedimas gyvenimo nepalengvino.

Nors kai kam tikrai palengvino. Ponaičiams, kurie atostogauja Europos kurortuose, kurie yra brangesni, negu „trečiosiose šalyse. Nors, sakoma, nors ir geresni, bet pigesni už Palangą, jau nekalbant apie Neringą. Juk ir atostogaujančių dauguma ne į euro zonos šalis važiuoja, o į Turkiją, į Egiptą. Na, gal ten ir eurus ima, nežinau. Bet, šiaip ar taip, palengvinimas ne dirbantiems, o dykaduoniaujantiems.

Dar pora žodžių apie kainas, kurios, pasak žurnalistų, buvo perskaičiuotos teisingai ir ne tik nepadidėjo, bet net sumažėjo, pavyzdžiui, pieno produktų. Taip bent per radiją ir televiziją girdėjau. Nebūčiau girdėjusi – nežinočiau tokios geros naujienos, nes parduotuvėse pienas ir varškė kiek kainavo, tiek ir tebekainuoja.

Štai skaitau sausio viduryje skelbtą žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės sveikinimą, skirtą prekybininkams ir perdirbėjams, susitarusiems dėl pigesnių pieno produktų, ir svarstau, kur ta parduotuvė yra, kurioje ministrė pieną pigiau perka…

Papriekaištavo čia man viena pažįstama: girdi, ko tu lietuviškas kainas su baltarusiškomis ir vokiškomis lygini. Tu su lenkiškomis palygink. Ten aliejus perpus pigiau, cukrus, mėsa, kiaušiniai, citrinos, žodžiu, viskas pigiau, vidutiniškai už viską trečdaliu mažiau sumoki, negu kurioje nors Lietuvos parduotuvėje.

Norėčiau ne tik pieno ir kitų produktų kainas parduotuvėse palyginti, bet ir jų supirkimo kainas. Nežinau, kodėl jas taip sunku rasti. Matyt, įslaptintos. Kai nežinai, ramiau miegi.

O ramiausiai Lietuvoje turėtų miegoti turtingiausi jos žmonės. Turtingiausias jų – Nerijus Numavičius, kurio turtas, praėjusių metų liepos duomenimis, buvo vertas 4 milijardų 225 milijonų litų. Iš 20 turtingiausių šalies žmonių 5 yra susiję su mažmenine prekyba maisto produktais. Tai 4 „Maxima“ tinklo akcininkai (be N. Numavičiaus ir Žilvino Marcinkevičiaus, į sąrašą pateko Vladas Numavičius ir Mindaugas Marcinkevičius) bei „Norfos mažmenos“ savininkas Dainius Dundulis.

Kas ten sakė, kad Lietuvoje maisto produktai pigs? Kam ten partijos patinka?