Kuoja – viena plačiausiai paplitusių žuvų pasaulyje. Todėl galima teigti, kad jas gali sugauti beveik visuose Eurazijos gėluosiuose, kartais – ir druskėtuose vandenyse, nors jų nėra Apeninų pusiasalyje, Skandinavijos šiaurės vakaruose, Italijoje, Mažojoje Azijoje, šiauriniuose Rusijos regionuose. Volgos vidurupyje ir žemupyje, Sibire, Kaspijos baseine, Arale, Azovo jūroje paplitę kiti kuojos porūšiai. Kuoja mūsų šalyje ir artimuose regionuose gyvena beveik visuose ežeruose, tvenkiniuose ir upėse, jeigu tik pakanka deguonies žiemą ir vanduo nėra perdaug rūgštus, todėl jų nėra tik aukštapelkių miškų ežerėliuose. Negyvena kuojos ir šaltavandeniuose srauniuose upeliuose.

Užauga iki 1,5 kilogramo

Auga sparčiai, subręsta būdamos 3–4 m. amžiaus, užaugusios iki 10–12 cm. Gyvena iki 12–15 m., tačiau teko sugauti kuojų, kurioms buvo net 25 metai. Europos vandenyse gali pasiekti 1,5 kg ar didesnį svorį, o jų ilgis – 50 cm, tačiau paprastai sugaunamos iki 0,5–1,0 kg. Neršia balandžio–gegužės mėnesiais, kai vandens temperatūra pasiekia 8–9 °C. Viena patelė išneršia nuo 4000 iki 100 000 ikrelių, kurie vystosi apie 10 parų. Išsiritęs mailius iš pradžių minta planktonu, vėliau dugno gyvūnija (zoobentosu). Anksčiau, kol mūsų šalies vandenų dar nebuvo „okupavę“ svetimžemiai moliuskai dreisenos, kuojos maitinosi smulkiais gyvūnėliai, nevengdavo ir augalinio maisto, tad augo lėtai, buvo smulkios. Dabar daugelyje vandens telkinių pagrindinis kuojų maistas – moliuskai dreisenos. Čia gyvenančios kuojos auga labai sparčiai, yra nepaprastai gausios.

Gaudo ir verslininkai, ir mėgėjai, ir kitos žuvys

Žinomiausi ,,kuojiniai“ vandens telkiniai – Kuršių, Kauno marios. Ignalinos rajono ežeruose kuojos gaudomos beveik visuose ežeruose. Lietuvoje kuojų nėra tik mažuose užpelkėjusiuose miško ežerėliuose ar kituose negiliuose vandenyse, kuriuose žiemą trūksta deguonies. Kuojos labai svarbios mėgėjų žvejybai, deja, nežinome, kiek šalies vandens telkiniuose jų sumeškeriojama per metus. Prieš 10 m. ir anksčiau kuojų versliniais žvejybos įrankiais kasmet būdavo sugaunama daugiau kaip po 1000 t, tačiau pastaraisiais metais dėl sumažėjusios paklausos jų gaudoma žymiai mažiau – 2012 m. sugauta 309 t. 2013 m. sugavimai sumažėjo iki 280 t (Kuršių mariose – 266 t, ežeruose – 9,5 t.). Kuojos – svarbus lydekų ir kitų plėšrūnių maisto objektas, jos intensyviai gaudomos žvejų mėgėjų.

Kuoja – plėšrūnė?

Renkant Lietuvos nacionalinę žuvį, kuoja, jeigu ir nenugalės šiuose rinkimuose, tai tikrai nebus paskutinė sąraše. Juk dažnas vaikystėje, pirmą kartą paėmęs meškerę į rankas, džiaugėmės sugavę ir pirmąjį laimikį – kuoją. O ir patyrę meškeriotojai kuoją vertina kaip „solidžią“ žuvį, su kuria visada malonu pasigalynėti, ypač jei užkimba puskilograminė. Gaila, kad nežinome, kokia didžiausia kuoja buvo sugauta Lietuvos vandenyse, tačiau man žiemą žvejojant su avižėle iš po ledo teko ištraukti net 960 g kuoją. Neabejoju, kad jų pasitaiko ir didesnių. Mokslinių tyrimų metu teko matuoti kuoją, kurios svoris siekė 1240 g! Kitaip į kuojas žiūri kai kurie specialistai, žuvininkai. Dažnas jų kuoją vertina kaip agresorę ar konkurentę vertingesnėms bei tvenkiniuose auginamoms žuvims. Iš dalies, su kai kuriomis jų mintimis galima sutikti, ypač stebint situaciją, kai ežeruose ar tvenkiniuose, ženkliai sumažėjus plėšrūnių, kuojų priauga išties daug. Yra ežerų, kur kuojų masė sudaro pusę ar net daugiau visos žuvų masės. Tai jau kelia susirūpinimą, pirmiausia dėl to, kad kuojos suėda dalį kitų žuvų išnerštų ikrelių, konkuruoja dėl maisto išteklių su karšiais ar kitomis žuvimis, dar tiksliai nėra žinoma, ar kuojos neplatina kai kurių ligų. Todėl vienintelis būdas, kad ši konkurencija nevirstų tikra „agresija“, yra žuvų bendrijos subalansavimas. Tam į mūsų vandens telkinius ir leidžiamos lydekos, šamai ar sterkai.

Rekordinė dar nesumeškeriota!

Kuojos, būdamos neišrankios maistui, nereiklios neršto sąlygoms, yra pranašesnės už daugelį kitų vietinių žuvų. Todėl kuojų žvejybai ir netaikomi ypatingi apribojimai, tik neleidžiam jų sugauti daugiau nei 5 kg per žvejybą. Nors jos ir neišrankios masalams, nereikia naudoti ypatingų žvejybos būdų, vis tik sugauti stambią kuoją pasiseka toli gražu ne kiekvienam. Kai kur, ypač kuojų žiemavietėse, savaitgaliais žvejoti kuojų susirenka šimtai žvejų mėgėjų. Todėl ši žuvis išties išskirtinė savo svarba mūsų, žvejų gyvenime. Gal tik nereikėtų sugavus kelių dešimčių gramų svorio kuojytes nešti jas namo „katinui“, gal verčiau jas paleisti ir sulaukti, kol užaugs iki įspūdingo dydžio, žinoma, jei tik netaps pašaru pasalūnei lydekai.