Sakoma, kad sužinot viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas noras. O juk kuo žmogus paslaptingesnis, tuo labiau, lyg magnetas, traukia visokius smalsuolius. Kame noro pamišėliškumas? Žmogus, kaip ir upės vanduo, nuolat keičiasi ir niekada nebus toks pats. Ar  įbridęs į upę ankstų rytą gali pasakyti, koks jos vanduo bus vėlų vakarą, kaip jis pasikeis mėnesienoje ar pavasarį, plaukiant ledams, o kas nutiks užtvindžius upę akmenimis?..

Išlikimas

Dar prieš 35 tūkst. metų, prieš paskutinį ledynmetį, žmonijos ateitis priklausė nuo genties gydytojo, su dvasiomis bendraujančio šamano ir vyrų gebėjimų bei sėkmės medžioklėje. Net prieš 35 tūkst. metų tuo metu gyvenę neandertaliečiai jau gebėjo jausti ir išreikšti pagarbą ir… neapykantą.

Kas  pasikeitė per šį laikotarpį? O gi beveik niekas. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, vieni svarbiausių žmonijos išlikimo procese tebėra gydytojai ir medžiotojai. Nors ir itin retai jaučiama pagarba   tebekontroliuoja padėtį, o neapykanta verčia ir toliau tobulėti.

Beje, abejojantiems medžiotojų svarba siūlau eksperimentą. Trims paroms (jei moteris neatbukusi, t. y. per daug nepaveikta civilizacijos ir išlaikiusi ryšį su gamta, šis terminas nebūtinas) moterį palikite miško trobelėje (absoliučiai be jokių ryšio priemonių, elektros, veidrodėlių ir t. t.). Tada  užriškite jai akis ir paprašykite nueiti ten, kur ją trauks stipri nematoma jėga. Iš visos eilės, nesvarbu kokio amžiaus išrikiuoti vyrai bestovėtų, ji nueis tiesiai prie medžiotojo arba prie kariūno. Dėl vienos paprastos priežasties – ją nuves prigimtinė intuicija, valdoma stiprios energetikos. Nes visais laikais svarbiausias dalykas buvo IŠLIKIMAS. Todėl šiandien mes esame čia: pašnekovas –gydytojas ir medžiotojas, jis kalba, aš rašau, jūs skaitote.

Gydytojo talentas – duotybė

„Mūsų močiutėms daktarėlis, kaip ir kunigėlis, turi būt gražus ir gražiai kalbėt. Gydytojui Artūrui Jasiuliui vyriško grožio – per akis, o štai kalbėjimo, kur nereikia ir ko nereikia, jis vengia. Jei žmogus atėjo pas gydytoją, reiškia jis negaluoja. Jam reikia diagnozuoti ligą ir paskirti gydymą. O gražiai pakalbėt gali ir kunigėlis. Tik nesijaudinkit. Aš taip pat jau praėjau šį etapą ir supratau, kuo skiriasi kunigėlis nuo daktarėlio. O jei rimtai, tai esu sužavėtas Artūro talentu būti gydytoju ir diagnozuoti ligas. Juk tame ir pasveikimo sėkmė. Kun. Marijonas Savickas yra akcentavęs, kad „Mielagėnų senelių globos namų gyventojų ligos, kurias nustatydavo Artūras, nuvykus į Vilnių, visada pasitvirtindavo visu šimtu procentų“, – išties pelnytų pagyrų gyd. Artūrui negaili jau savu mūsų kraštuose tapęs ir garbingo mielagėniškio vardą pelnęs, ilgametis žemaitiško kraujo medžiotojas Romutis Akinskas.

Šio straipsnio herojus – puikiai rajone žinomas, bet labai mažai kam išties pažįstamas Šeimos gydytojas Artūras Jasiulis. Staigmena skaitytojams – keletas paslaptingų ir beveik niekam nežinomų jo gyvenimo detalių.

Gyd. Artūras jau seniai garsėja kaip labai geras specialistas, tiksliai diagnozuojantis ligas ir norintiems padedantis pasveikti. Su sąlyga – vykdyti jo nurodymus. 1998 m. į Ignaliną po studijų sugrįžęs diplomuotas ir licencijuotas gydytojas tebedirba iki šiol, taip pat gydo ir Mielagėnų bei Didžiasalio gyventojus. „Profesiją rinkausi dar tarybų valdžios metais ir nei viena iš tuo metu galimų man neatrodė įdomi, išskyrus gydytojo. Sutinku. Gal mano talentas ir yra duotybė, Dievo dovana, bet visur reikalinga patirtis, o ji pati neateina. Kad talentu galėtum naudotis, turi nuolat tobulėti, rinkti informaciją ir daryti reikiamas išvadas. Kad ta informacija ateitų, taip pat reikia stengtis pačiam. Po gulinčiu akmeniu ir vanduo neteka…“, –  labai suprantamai paaiškino gydytojas.

Už trofėjų – aukso medalis ir garbė Ignalinai

Ignalinoje kasmet, o Lietuvoje kas kelerius metus vyksta respublikinė medžioklės ir žūklės trofėjų paroda. Paskutinėje tokioje parodoje, vykusioje 2012 m. Kaune, dalyvavo ir mūsų medžiotojai bei žvejai su savo trofėjais. Nuo 1963 m. rengiamos tokios parodos. Paskutiniojoje dalyvavo daugiau nei 7000 trofėjų.

Parodoje buvo įvertinti net 4 ignaliniečių trofėjai (Antano Rimšelio, Andriaus Teteriukovo, Jano Sinickio ir Artūro Jasiulio). 2011 m. rudenį A. Jasiulio sumedžiotos šerno iltys gavo aukščiausią įvertinimą – aukso medalį ir trečiąją iš kelių pirmųjų vietų. Apatinių šerno ilčių ilgis – 22,8 (22,5) cm, plotis – 30,7 mm, viršutinių ilčių apimtis – 8,0 (7,9) cm. Iš viso surinkta 134,1 balo. Prieš keliaudami į respublikinę parodą, visi trofėjai patenka į ignalniečių ekspertų rankas. Pasak tais metais Ignalinoje trofėjus vertinusio medžiotojo, paskutinį kartą tokio dydžio iltis teko matyti prieš trisdešimt metų sumedžioto šerno šnervėse.

Medžioklės parodos, jas organizuojančiųjų teigimu – ne vien medžioklės trofėjų eksponavimas. Jos padeda ugdyti medžioklės kultūrą ir taisyklingos medžioklės supratimą, parodo visapusišką medžiotojų veiklą, kaip medžioklė susijusi su kultūra, menu, etika, tradicijomis, o svarbiausia – gamtosauga, medžiojamosios faunos apsauga ir racionaliu medžioklės ūkio tvarkymu. Medžioklės trofėjai gerai atspindi medžiojamųjų gyvūnų populiacijų, jų gyvenamosios aplinkos būklę atitinkamu laikmečiu. Lietuvos medžiotojai supranta, kad jų saugomas nepakartojamas gamtos turtas – trofėjai svarbūs mūsų kultūros paveldui, gamtosaugai, mokslui.

Žmogaus ir žvėries dvikova

„Buvo laikas, kai visi kažkodėl manęs klausinėdavo, kodėl aš nemedžioju. Turbūt būti medžiotoju išties yra svarbu. Kartą, kai jau dirbau Mielagėnuose, pasiprašiau Kazimiero Dedelės, kad paimtų mane į medžioklę. Paėmė. Vienas kartas varominėje medžioklėje – ir aš „užsikabinau“. Matyt iš tikrųjų medžioklė yra ypatingas užsiėmimas, amatas ar pramoga, jei jau užteko vieno vienintelio karto ir tokio aštraus proto, įžvalgos, erudicijos ir išminties bei patirties derinys, kaip mūsų pašnekovas, „užkibo“ ir tebesidomi medžiokle iki dabar. 

„Beveik mėnesį kas kelias dienas važinėjau į šeryklą prie bokštelio Adutiškio girioje, šalia Raščiūnų kaimo, papildavau pašarų ir išvažiuodavau, nes neturėjau laiko ilgiau užtrukti. Kartą sumaniau palūkuriuoti bokštelyje. Vakare, apie 20.30 val., nuvažiavęs išsėdėjau bokštelyje kelias valandas. Buvo tylu, niekas net neskrebtelėjo. Ramiai išsiėmiau šovinius, į dėklą įsidėjau šautuvą ir jau ketinau eiti, kai staiga miško pakraštyje sutreškėjo laužomos šakos. Supratau, kad tai – stambus žvėris. Per kelias sekundes vėl išsiėmiau šautuvą ir užsitaisiau, laukdamas kol žvėris išeis į miško pakraštį. Viskas nutilo. Žvilgterėjau į šeryklą ir pamačiau ramiai sau ėdantį šerną. Pažiūrėjau per optiką – šerno nėra, tik kažkokia kerplėša toje pusėje. Pažiūriu be šautuvo – šernas vėl yra. Paskui jau supratau, kad jis toks didelis, kad netelpa į optiką. Vienas vienintelis šūvis buvo mirtinas. Žvėris krito vietoje. Danguje švietė mėnulis, po kojomis klojosi mėnesiena, todėl viskas matėsi puikiai. Žvilgterėjau į laikrodį – 23.17 val.

Penkiese vos įkėlėme šerną į automobilį. Šerno šnipas (knyslė) rėmėsi į pavarų perjungimo svirtį, o trečdalis žvėries kabojo lauke. Tai jau buvo senas, gudrus žvėris, bet aš už jį buvau gudresnis. Šį žvėrį pražudė pasitikėjimas…“, – teigia jau penkiolika metų medžiojantis gyd. Artūras.

Godumas ir pavydas – medžiotojų priešas

Žinoma šimtai atvejų, kai net ir tokie vyrai, kaip medžiotojai, pameta galvas, patys sužvėrėja ir praranda bet kokį saiką, sveiką protą. Tokiomis istorijomis pakraupintų jau turbūt ne medžiotojai, o aplinkosaugininkai, nuolat vykdantys reidus ir bandydami atstatyti pusiausvyrą gamtoje.

Apie medžioklės kultūrą gan griežtą nuomonę turi ir gyd. Artūras: „Medžioklė yra pramoga ir niekada neturi virsti darbu. Visais laikais iki pat XX a. medžioklė buvo prasimaitinimo šaltinis. Tik dabar jau daugelis pritaria, kad tai pramoga, tačiau ypač mūsų dienomis šios abi sąvokos suvulgarinamos, paverčiamos kraštutinumais. Prasimaitinimas virsta pasipelnymu. Mūsų rajone viename medžiotojų būrelyje 80 proc. medžiotojų yra mėsininkai, medžiojantys ne tik, kad prasimaitintų, bet ir pardavinėja mėsą, ir tokiu būdu pelnosi. Kitas kraštutinumas, kai pramoga suprantama kaip žudymas.

Galiu pasakyti, kad didžiausi medžiotojų priešai yra godumas ir pavydas. Būtent dėl to išyra būreliai, parandama teisė medžioti. Šiame gyvenime visos bėdos – iš biednumo, o biednumas – iš apsileidimo ir tinginystės“.

„Na lovca i zver bežyt“

(rus. liaudies patarlė)

„Artūras yra tas medžiotojas, be kurio medžioklės praranda dalį savo žavesio. Be jo tiesiog liūdna. Šis vyras labai drausmingas, draugiškas, pastabus, paprastas, neišpuikęs, ne fanatikas, bet aktyvus medžiotojas ir jo humoras yra nepakeičiamas“. Tai dar viena Dievo dovana… (beje, jau trečia – autor. past.). Jis atitinka visus gero medžiotojo kriterijus ir, patikėkite, medžiotojų toli gražu ne kiekvienas gali būti. „Tam reikia turėti viename žmoguje sukoncentruotą labai nemažą kiekį išskirtinių charakterio savybių, fizinio pajėgumo, sumanumo ir, žinoma, intuiciją. Yra ir dar vienas dalykas – beveik visus briedžius, kiek leidžiama sumedžioti mūsų Mielagėnų medžiotojų klubui, sumedžioja Artūras. Pasakysiu labai konkrečiai: „Na lovca i zver bežyt“, – kolegą medžiotoją apibūdina R. Akinskas.

Nueito gyvenimo kelio atspindys

Kažkas yra pasakęs, kad negalima pasitikėti žmogumi, kol nematei jo namų. Paprasčiau kalbant, žmogaus namai yra jo sielos atspindys. Pravėręs duris, įkvėpęs namų kvapo, liesdamasis prie daiktų, klausydamasis sklindančių garsų, tu gauni galimybę pažinti tų namų kūrėją. Tik ar pasinaudosi ta galimybe… Nesakysiu, kad namai labai jaukūs, labai skoningi, nesakysiu, kad juose viskas iki mažiausios smulkmenos tobula, taip pat nesakysiu, kad jų kūrėjas – pats buvęs ir dizaineriu, ir architektu, ir iš dalies vykdytoju. O tobulindamas namus atrado labai originalių techninių sprendimų ir yra nepaprastai svetingas. Dar verda dievišką kavą ir yra smagus pašnekovas. Nieko nesakysiu… Nors ne, pasakysiu tai, jog šie namai yra tikrų tikriausia tvirtovė (žinau, kad gyd. Artūro ausiai kur kas priimtinesnis apibūdinimas būtų štabas, bet šįkart naudojuosi savo teisėmis – autor. past.), kurioje gyvenantys žmonės mėgaujasi laimės, džiaugsmo ir harmonijos pojūčiu bei pagarbą keliančia vokiška tvarka. Ir tai – tikrų tikriausi svajonių namai!

Autorės nuotr.