Skip to content

Nekenčiamas tiesos sakymas

MI informacija

Praėjusį šeštadienį 2014 metų tolerancijos žmogumi paskelbtas publicistas Donatas Puslys – internetinio laikraščio Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Kadangi D. Puslio rašinių, galite vadinti tai mano apsileidimu (nors vis tiek visko neperskaitysi), nesu skaičiusi, sekmadienį per Lietuvos radiją pasiklausiau interviu su juo. Įdomu buvo sužinoti, ką D. Puslys vadina tolerancija.

Prisipažinsiu, buvau šiek tiek nustebinta. D. Puslys išsakė ir tokią mintį: tolerantiškas yra tas, kuris suskumba padėti kaimynui, nelaukdamas, kol tai padarys kokios nors socialinės tarnybos.

Kažkaip nuo vaikystės buvau įsitikinusi, kad tokie žmonės vadinami draugiškais, arba tiesiog gerais kaimynais. Užsienietiško žodžio tokiam gerumui apibūdinti nereikėdavo – pakakdavo kasdienių. Kaip ir žodžių blogo linkintiems, blogiems kaimynams apibūdinti – dažniausiai tokie būdavo vadinami kiaulėmis.

Dabar, jeigu kaimyną tokiu pavadinsi, gali būti apkaltintas tolerancijos, lietuviškai – pakantumo stoka. Kitokius reikia gerbti, mano tolerantiško jaunimo sąjunga, daugiausia vienijanti „netradicinius seksualus“.

Na, gerai dar, kad ne mylėti. Tegul jie „mylisi“ tarpusavyje.

Nesmerkimas tų, kurie elgiasi kitaip, negu visi, irgi vadinamas pakantumo . O kur šito riba? Sakysim, eina žmogus ir elgiasi kitaip, negu visi: ant sienų spjaudo – smerkti tokį ar ne? O jeigu ne ant sienų, o tik sau po kojomis, kaip tada? 

Pakantumo visokio būna. Štai Vilniuje reziduojantis Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas pareiškė, jog jo šalis nepasmerkė Krymo aneksijos todėl, kad jo šalis palaiko gerus santykius ir su Rusija. Ar tai irgi pakantumas? O jei pakantumas – tai ar jį galima vadinti vieno agresoriaus pakantumu kitam?

Prancūzai demonstravo, pasipiktinę musulmonų nepakantumu karikatūristams, pasityčiojusiems iš Alacho – iš Dievo, ir dalį, jų manymu, kaltų dėl tokių karikatūrų pasirodymo nušovusių. Girdi, tai buvo pasikėsinimas į spaudos laisvę, į teisę reikšti savo nuomonę.

O mano nuomone, tokių karikatūrų pasirodymo su spaudos laisve kergti nereikėtų. Šio leidinio karikatūros apskritai ne spaudos laisvę parodo, o atspindi dalies visuomenės bolševikinį, karingąjį ateizmą.

Ir kaip kaipgi kitaip: juk visos religijos pasisako už vienokius ar kitokius draudimus, už žmogaus elgesio taisykles, vadinasi, yra nepakančios visokiems iškrypėliams. Todėl iškrypėliai – prieš bet kokią religiją.  

Laisvai spaudai negali būti jokių draudimų, bet kokią nuomonę reikia gerbti, toleruoti, bent jau pakęsti?

Gerai. Gaila, nemoku piešti. Bet gal atsiras koks nors karikatūristas, kuris nupieš tokį paveiksliuką: vienoje jo pusėje – du besimylintys šunys, kitoje – du homoseksualai tokioje pat pozoje, ir parašas: „Mes ne vieniši“.

Kitas paveiksliukas, artimesnis tiems, kuriuose buvo juokiamasi iš musulmonų: žydas su bomba rankoje (Mahometas karikatūristų buvo piešiamas su bomba turbane), pasiruošęs mesti ją į arabų mokyklą Gazos Ruože. Juk faktas: 2014 m. liepos 24 d. Izraelio sviediniui pataikius į mokyklą Gazos Ruože, žuvo mažiausiai 15 žmonių.)

Kažkodėl manau, kad sakydama tiesą susilauksiu kaltinimų netolerancija. Senasis pakantumo apibrėžimas, kuris teigė, kad pakantumas – tai kito žmogaus nuomonės gerbimas, atmestas. Matyt, dabar tolerantiška yra tik tai, kas atitinka „teisėjų“ nuomonę.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje