Iki pavasario kalendorinės žiemos liko dvi paskutinės nepilnos dekados. Jau niekas neabejoja, kad rimtų šalčių, juolab speigų, šią žiemą kaip ir nebuvo ir matyt nebebus. Tik pūgos dar gali mums pridaryti šiokių tokių nemalonumų. Tikriausiai meteorologai šią žiemą įvardins kaip vieną šilčiausių per pastaruosius keletą dešimtmečių. Kažkurie žemynai, atskiros šalys „pavogė“ mūsų žiemiškus šalčius. Labiausiai nukentėjo žiemos pramogų organizatoriai, kurie nesulaukė tiek klientų, kiek būtų jų esant sniegingai šaltai žiemai.

Dauguma mūsų džiaugėsi ir tebesidžiaugia, kad nereikia tiek daug mokėti už būstų šildymą, o kaimo gyventojams tauposi malkos. Nors šalčiai mūsų nekamavo, bet tokie temperatūrų šuoliai neleidžia mūsų organizmui taip greitai prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Todėl padaugėjo sergančių įvairiomis kvėpavimo organų ligomis. Matyt ir ateityje vis dažniau sulauksime labai kontrastingų orų tiek žiemomis, tiek kitais metų laikais. Paradoksali situacija – klimatas švelnėja, šiltėja, turėtume geriau jaustis, rečiau sirgti, bet realiai – viskas atvirkščiai. Tad iššūkis ne tik gyvūnams ir augalams, bet ir žmonėms – kuo greičiau prisitaikyti prie naujų, sparčiai kintančių klimatinių veiksnių.

Grįžkime prie žemiškų, dar žiemiškų darbų. Tokia švelni žiema neapsunkino tiek gyvulininkyste ar augalininkyste besiverčiančius ūkininkus. Peržiemoti gyvuliams ir žiemkenčiams geresnių sąlygų, kaip šiemet, ir svajoti nereikėtų. Žinoma, viskas gerai klostosi pas tuos ūkininkus šeimininkus, kur ūkinės patalpos sutvarkytos, apsirūpinta pašarais. Šiemet, kaip reta, net žiemą nemaža ūkininkų, kurie naudojosi europinėmis lėšomis, tad statybos darbai vyko beveik visą šaltąjį periodą. O smulkieji ūkininkai, sodininkai, gamtos gėrybių mylėtojai irgi intensyviai ruošiasi pavasario darbams.

Jau sausio mėnesio sodybos numeryje minėjau, kad prognozuojamas ankstyvas ir šiltas pavasaris. Atrodo, prognozės pildosi. Jau mėnesio pabaigoje pranašaujama daugiau nei 10 laipsnių šilumos. Jei taip atsitiktų, būtų neramu, nes per didelė šiluma ankstyvą kovą gali sugadinti tolimesnę pavasario eigą, net vasaros orus. Nekantriausi daržininkai jau ruošiasi sėti porų, svogūnų sėklas į indelius. Na, o pomidorus daiginti gal dar reikėtų palūkėti. Ant palangių esantys augalai, gėlės pradeda intensyviai vegetuoti, nes šviesusis periodas kasdien vis ilgėja. Tikriausiai esame numatę, ką sėsime, auginsime, kokių sodmenų dar neturime savo sklype.

Ir gamtoje daugybė artėjančio pavasario ženklų. Jau sausio viduryje pradėjo švilpauti mažiausia mūsų žvirblinė pelėda. Ko gero ji tampa pati gausiausia iš pelėdų šeimos rūšių mūsų krašte. Sujudo žvirbliai, savo nesudėtingas giesmes giedoti pradeda žaliukės, nerimsta didžiosios zylės, būriais džiaugsmingai po alksnynus skraido alksninukai. Baigiami skaičiuoti vilkai, lūšys. Svarstoma, kiek vilkų gali išmaitinti Lietuva. Vieni sako, kad užtenka 200, o kiti, kad 400 vilkų gali gyventi, atlikdami gamtos sanitarų funkciją. Vilkams gyventi kasmet darosi vis geriau, nes avių augintojų sparčiai daugėja.

Neužmirškime paukšteliams paruošti inkilų, patikrinti senus, juos išvalyti, paremontuoti. Kai nusimato ankstyvas pavasaris, nepražiopsokime atsigaivinti klevo sula, kurios kartu ir geniai atsigers. O žiemą iš kiemo bandykime išvaryti per Užgavėnes – vasario 17 d. o jeigu ir nepavyks iš karto, labai nesupyksime – tepabūna žiema dar kurį laiką.