Skip to content

Didingi vienišo kario širdies dūžiai

Lina RAGINYTĖ

„Vaikystėje svajojau būti senu ir gyventi vienas miške. Bet mano svajones sugriovė bobutė, išaiškinusi, kad pirmiausia aš turėsiu užaugti, daug visko nuveikti ir tik tada galėsiu pasenti. Pamenu, tądien tėvai namo mane išsivežė raudantį, nes mano svajonė akimirksniu buvo sudaužyta į šipulius“, – šypsosi Algimantas KRŪMINIS, kalbėdamas apie svajones, patriotiškumą, kareivišką dvasią ir statybininko duoną.

Eitų gint Lietuvos

Monikos ir Broniaus Krūminių šeimoje augęs vienturtis sūnus Algimantas savo esybe daugeliui žmonių, o kartais net ir pats sau, yra tikras iššūkis. Viskas, kas vyksta šioje žemėje ir perfiltruota per Algimanto reiškinių ir daiktų suvokimo prizmę, neįsispraudžia į jokius rėmus. Juk ir vaikystės svajonės tikrai stebina ne vieną.

Daugėliškio miestelyje gimęs, augęs ir gyvenantis vyras išsiskiria ir patrioto dvasia. Ne to patrioto, kuris Vasario 16-ąją išsipaišęs žandus trispalvės motyvais mojuoja vėliava ir skanduoja, regis, širdį veriančius šūkius, o jau kitą dieną net neprisimena nei tos pačios Tautiškos giesmės, nei esminių, Lietuvai svarbių datų, o ir šiaip mažai ką teprisimena. Algimantas kitaip supranta patriotiškumą. Jis – tas patriotas, kuris bet kurią akimirką pasirengęs eiti ginti savo tautos, savo šalies.

Dar 1990 m., tuo metu dar pusiau pogrindyje, Algimantas davė karinę priesaiką Lietuvos Respublikai. Jis nuo 1994 iki 2012 m. buvo Lietuvos savanoriu ne dėl mados, ne dėl naudos, o iš patriotiškumo. Algimantas stengėsi sužinoti ir išmokti to, ko prireiktų ginant savo šalį, jos žmones. Per keturiasdešimt savo gyvenimo metų jis mokėsi įvairaus amato ir darbo, visur ieškodamas sąsajų su nauda savo šaliai. Kaip sako Algimantas: „Nei karo, nei kitų nelaimių niekada nereikia laukti, bet pasirengti joms būtina“. Be amatininkiškų kūriko, eigulio specialybių jis mokėsi būti ir granatsvaidininku bei būrio vadu, bet daugiausia dalykų išmokė tiesiog pats gyvenimas.

Mes turime didingą praeitį

Algimantas nemažą laisvalaikio dalį skiria knygoms. Visada domėjosi istorija,  o dabar nuo pat pradžios renka visą įmanomą informaciją apie įvykius Ukrainoje.

„Patriotizmas pirmiausia prasideda nuo pagarbos, meilės savo šeimai, savo gimtinei, o vėliau jis virsta į atsidavimą savo valstybei. Tai ne tik jausmai ir emocijos. Patriotizmas yra konkretūs darbai. Vieni sako, kad Lietuva yra maža valstybė, kad ji nėra įtakinga pasaulyje. Kiti teigia, kad Lietuva nieko gero negali jiems pasiūlyti, kad ją užvaldę apgavikai valdžiažmogiai ir, spjovę Lietuvos pusėn, bėga nuo atsakomybės. Jeigu pažiūrėtume istoriškai, tai Lietuva yra unikali valstybė. Jau vien todėl, jog  užima labai svarbią geopolitinę vietą, būtent dėl šios priežasties ją alino karai,  pralietos upės kraujo, o ir griauta, deja, daugiau nei statyta.

Dabar patriotizmas – tai iššūkis, nes jo esmė – naujos Lietuvos kūrimas. Dažnai Lietuva  ironiškai vadinama Marijos žeme, norint pašiepti mūsų istoriją ar šiaip parodyti jos perspektyvos abejotinumą ir neaiškumą. Iš tikrųjų mes Lietuvą galime vadinti Marijos žeme, nes ji vienintelė pasaulyje per XX a. du kartus atgimė. Kur  dar yra bent viena šalis, kuri, būdama tokių valstybių apsuptyje, sugebėjo pasinaudoti istorijos momentu ir tapti laisva. Mes turime didingą praeitį. Manau, kad žmonės tiesiog nesidomi niekuo, ir nemato toliau  savo ir kaimynų kiemų, todėl ir terškia tokius primityvius niekus, ieško problemų lygiame kelyje. Man kartais net gėda klausyti. Liūdniausia, kad tuo žmonių neišprusimu ir naudojasi nesąžiningi valdininkai“, – įsitikinęs Algimantas.

Jaunimui žalią šviesą

Žmonės dažniausia vertindami kitus, ypač jaunimą, daro išvadas pagal kelis ar net vieną vienintelį faktą ir, užklijavę atitinkamą etiketę,  jos ir nesistengia pakeisti. Sykį žmogus atnešė kibirą vandens, tai visą gyvenimą kokia nors močiutė visiems pasakos, koks nuostabus ir geras štai tas žmogus ir nesvarbu, kad jis jau seniai tapęs niekšingu piktadariu. Arba, priešingai, kartą kitą nuklydęs ne pačiais tiesiausiais keliais ir liksi „juodajame sąraše“, nors jau seniai būsi tapęs visiškai kitu žmogumi. Deja, bet jaunystėje, kada žmogus dar blaškosi tarp ieškojimų, atradimų ir patyrimų, jam kabinamos etiketės – ir geros, ir blogos – lydėsiančios jį dažniausia visą likusį gyvenimą.

„Kai pažvelgiu atgal dabartiniu savo žvilgsniu, pagalvoju, kad nemažai iššvaisčiau gyvenimo, nemažai ir klaidų padaryta, bet, kita vertus, suprantu ir tai, kad jei ne tie išgyvenimai, tos skausmingos kančios ir „kruvinų kelių“ patirtis, šiandien aš galbūt nebūčiau toks, koks esu, nevertinčiau to, ką dabar labai vertinu. Dabar aš jau puikiai suprantu ir pats galiu patvirtinti, jog būtent jaunimas yra molis, iš kurio mes, vyresnioji karta, lipdome savo valstybės ateities piliečius. Ir jeigu jiems trūksta patriotizmo, meilės Tėvynei, pagarbos žmogui, tada pirmiausia tie žmonės, kurie atsakingi už jaunimo ugdymą – ir tėvai, ir mokytojai, kaip, beje, ir žiniasklaidos atstovai (pirštu graso pašnekovas – autor. past.) – turi pareikšti priekaištus sau, o ne tam pačiam jaunimui, nes niekas  niekada iš niekur neatsiranda.

Juk mes patys tam pačiam jaunimui kalame į galvas, kad Lietuva be ateities – Lietuva be perspektyvos. Tačiau mūsų šalies ateitis ir perspektyva  priklauso ir nuo to, kaip mes dirbsime savo šaliai. Dabar mes kartu su jaunimu turime pradėti kurti tokią šalį, kurioje tam pačiam jaunimui bus patogu ir gera gyventi, tačiau be meilės ir patriotizmo čia neapsieisime, kaip, beje, neapsieinama sodinant gėles ar medžius, statant savo namą ar rūpinantis savo aplinka“, – svarsto pašnekovas.

Romantikos – jokios?!.

Algimantas, kaip ir pats teigia, yra labai prieštaringa asmenybė. Čia jį užklumpa labai gražūs ir romantiški išgyvenimai, o po akimirkos, žiūrėk, jau  skendi niūriai mirguliuojančioje realybėje. Čia jis romantiškai svajoja gyventi miške, čia jau teigia, jog romantikos miške mažai. Na, gal ne tiek pačiame miške, o kiek dirbant eigulio darbą. Aštuonerius metus Algimantas dirbo Daugėliškio girininkijoje eiguliu ir, kad ir kaip žavingai tai beskambėtų, „tai tebuvo darbo vieta, kurioje tu dažniausia būni šlapias ir nusivaręs nuo kojų“. 

Šiandien Algimantas pakeitęs darbą ir jau 7-erius metus dirba UAB „Meleksas“. Atlikta nemažai svarbių darbų, pakankamai ilgai pasitarnausiančių rajono žmonėms. Ignalinos poliklinika, Palūšėje ANP administracinis pastatas, Ceikinių vasaros estrada, Linkmenų seniūnija, Stripeikių bitininkystės muziejaus prieigos ir dar daugelis kitų objektų, prie kurių prisilietė  ir Algimanto rankos, o tiksliau – padirbėta iš peties.

Grįžęs po darbo Algimantas dar remontuojasi ir savo namus. „Aš niekur neskubu ir, tvarkydamas savo namus, nedarau nieko per prievartą. Jeigu nėra ūpo, geriau ir nekišti pirštų, nes paskui teks perdaryti. Palaukiu įkvėpimo, o tada jau einasi lyg sviestu patepta. Man pačiam gyvybingumo ir energijos suteikia medis, jo žaluma. Nebūtinai tai turi būti kažkoks ypatingas medis ar jų gausa, bet namai be medžio – negyvi. Man jau beveik maloniau važiuot pro kapus, nei pro namą be medžio. Šiaip aš nesistengiu savo gyvenimo ir savo aplinkos paversti muziejumi ar ją pavyzdingai išpuoselėti. Jau 7-erius metus visiškai nevartoju alkoholio: nei per šventes, nei savaitgaliais, nei dar kaip nors. Tiesiog aš nusprendžiau, kad mano pilnaverčiam ir sąmoningam gyvenimui jis visai nereikalingas. Ir aš labai džiaugiuosi. O ar tai kažkam patinka, ar nepatinka – ne taip jau ir svarbu. Aš turiu savo įsitikinus, savo kriterijus ir savo vertybes“, –kiek paslaptingai primerkia akį Algimantas.

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje