Skip to content

„Mane už rankos vedė dėkingas likimas…“

Šie žodžiai priklauso mums gerai pažįstamam ir gerbiamam Ignalinos ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui Benediktui Puodžiūnui. Taip jis pasakė Ignalinos bibliotekos skaitytojų klube per ciklo dialogus „Kita asmenybės pusė“. Aiškindamasi jo gyvenimo peripetijas renginyje gydytoją kalbino ilgametė lietuvių kalbos mokytoja Irena Šaltienė.

Gydytojas Benediktas pasakojo, kad jis gimė ir užaugo Kauno priemiestyje karo metais, kai ant galvų krito bombos ir mama stengėsi jį išsaugoti glėbyje, slėpdamasi geležinkelio tuneliuose. „Tokios vaikystės ir gyvenimo nelinkėčiau net aršiausiems priešams. Tuomet grasino ne tik karo šmėkla, bet ir badas. Duonos atveždavo retai ir ją dalindavo pagal sąrašus. Nepaisant to, stipresnieji į šalį nustumdavo silpnesnius ir duonos gaudavo daugiau. Mane ir jaunesnes seseris nuo alkio gelbėjo tėvai, dirbę geležinkelio garvežių ir vagonų remonto gamykloje“, – pasakojo B. Puodžiūnas.

Kai jis mokėsi devintoje klasėje, infarktas Amžinybėn išsivedė tėvą, gyvenimas pasidarė dar skurdesnis. Tačiau jis gerai įsidėmėjo tėvo žodžius, kad nevalia vaikščioti tepaluotam ir purvinam, ir bet kuriom sąlygom reikia siekti mokslo ir žinių. Įstrigo atmintin Benediktui ir kiti žodžiai, mokytojos ištarti jo motinai: „Jūsų sūnus bus arba gydytojas, arba kunigas“.

Baigus vidurinę, ta proga klasės auklėtoja kiekvienam savo auklėtiniui padovanojo po knygą. Benediktui įteikė Justino Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“, kurioje buvo užrašytas palinkėjimas tapti labai geru sielų gydytoju. Vaikinas  nusprendė studijuoti mediciną. Suprato, kad įstoti į institutą bus labai sunku, nes į jį patenka vien medalininkai. Tačiau, pasak Benedikto, matyt jį už rankos vedė palankus jam likimas, nes į institutą įstojo ir jį sėkmingai baigė. Pirmoji jo darbovietė pagal paskyrimą buvo Ignalinoje. Čia jis „įstrigo“, pasiliko ir darbuojasi iki šiol.

Pasak B. Puodžiūno, dabar, pergyvenę socializmą, gyvename kapitalizmo sąlygomis. Kadaise, ką pasakydavo ligoninės vadovas – buvo šventa, jei kokiam ligoniui nepavykdavo patekti pas gydytoją – jau skandalas. Dabar medicina tapo paslaugų teikimo įstaiga. Jai skiriamos biudžeto lėšos, dėl kurių  vyksta nuožmios kovos tarp įstaigų ir jų vadovų. Dabar, kad patektum  į Santariškių konsultacinę polikliniką, tenka laukti mėnesį ar ilgiau. Kitaip sakant, pacientas su savo negalavimais tapo preke.

Vakarų šalyse žmonės žino, kad jų sveikata pirmiausia priklauso nuo jų pačių. Gydytojas pateikė pavyzdį, kai vienas jo pacientas, kuriam pašalinta kasa, paklausė, kaip jam dabar elgtis. Pasakius, kad reikia vengti alkoholio, nerūkyti, žmogus atšovė, kad tai jo paties reikalas – gerti ar rūkyti. Lietuvoje, deja, tokio požiūrio laikosi daug kas. O juk sveika gyvensena turi būti aksioma kiekvienam žmogui. Gydytojas Benediktas ragino neužmiršti ir 10 Dievo įsakymų.

Gyd. B. Puodžiūnas per ilgametę gydytojo praktiką yra sukaupęs daugybę patarimų, kurie ne iš knygų, o išgyventi, iškentėti, patirti. Su kai kuriais supažindino ir ignaliniečius. Dėmesio verti pastebėjimai apie įvairias asmenybių gyvenimo puses. Pasak jo, daug klaidų daroma, ugdant jaunimą. Mušti vaikus yra nekrikščioniška. Tačiau atsiverskime Šventąjį Raštą, kur Senajame Testamente parašyta, kad jei vaikas už pražangas nebus baudžiamas, senatvėje tėvai susilauks daug nemalonumų ir gėdos. Apie tai pamirštama, todėl ir gausėja narkomanų gretos, nusikaltimų. Nes vaikai nejaučia savo elgesio ribų ir nesupranta, kad gyvena ne džiunglėse, o visuomenėje. Yra visatos dėsnis, kad kiekviena priežastis baigiasi pasekme, todėl reikia skubėti ištaisyti negerus darbus.

Per daugelį metų Benediktas yra gerai išstudijavęs kinų medicinos privalumus ir daugelį jų pritaiko praktikoje. Jis įsitikinęs – jeigu  pacientas nesistengs pats, tai nė vienas gydytojas  nepadės. Net jei tas pacientas bus pertekęs pinigais.

„Pas mane net 90 proc. pacientų ateina tokių, kurie nėra pakeitę (ir nesirengia to daryti) savo gyvenimo būdo“, todėl  gydytojas iš anksto žino, kad išgydyti tokį ligonį vargu ar galės. Pasaulinės sveikatos organizacijos nuomone, žmogaus sveikata nuo gydytojų priklauso tik 10 proc., visa kita – nuo paties žmogaus supratimo ir elgesio. Juk visi žino seną tiesą – sveikatos už pinigus nenusipirksi. Kai išsigelbėjimo galimybės sumažėja, reikia labiau remtis religija, nes ji gali padėti nuo depresijos ir susinaikinimo. „Tai ne mistika, o pagrįsta mokslo atradimais“, – sako gyd. Benediktas. Jis prisipažįsta, kad tuo domisi, skaito literatūrą apie įvairias religijas. Mažiau domisi grožine literatūra, bet mielai skaito Romualdo Granausko knygas, ypač jam patiko rašytojo knyga „Kai reikės nebūti“. Patiko Broniaus Šablevičiaus „Dugne gyvenimas kitoks“, Juozo Erlicko kūryba. Mažiau domisi poezija, skaito  tik tą, kuri yra ritminga ir daininga.

Nustebino žinia, kad Benediktas yra išleidęs nedidelę savo poezijos knygelę. Vieną eilėraštį „Troškimų dugnas“ yra skyręs slaugos namams.

Slaugos namai – niūri vieta,
Žmogaus linksmybių pabaiga.
Čia supranti likimą liūdną,
Čia pamatai troškimų dugną. 

Nereikia čia niekam garbės.
Nereikia pinigų, šlovės.
Žmogus svajoja atsisėsti
Ir ranką artimo paliesti. 

Bet rankos artimo nėra.
Čia ne namai. Tiktai slauga.

Autoriaus nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje