Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalyvavusiam 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akcijoje, asmeniškai pažinojusiam prezidentą Antaną Smetoną, vienam pirmųjų tarpukario pasieniečių, Viktorui Rakšteliui nuo 1935 m. priklausė dabar jau istorinė relikvija – tarpukario Lietuvos herbas Vytis. 2015 m. Vasario 16-osios proga herbas perduotas ir pradėjo naują gyvenimą, jo savininku tapau aš, V. Rakštelio proanūkis. V. Rakštelis Lietuvos pasieniečiu tarnavo mūsų rajone prie Vaišniūnų. Demarkacinė Lietuvos ir Lenkijos siena ėjo tuojau už šio kaimo, Juodupės upeliu.

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d., šeštadienį, Vilniuje, Pilies g. 26, priėmė nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės. Lietuvos Tarybos pirmininkas dešinysis Antanas Smetona vienybės vardan trumpam užleido pirmininko vietą visuotiniam autoritetui dr. Jonui  Basanavičiui, kuris sugebėjo suvienyti dešiniųjų ir socialdemokratinių pažiūrų politikus, tad dokumentas priimtas ir pasirašytas vienbalsiai. Įdomus faktas, kad daugumą Tarybos narių sudarė teisininkai, kurių buvo aštuoni iš dvidešimties narių. Dokumentas, surašytas lietuvių kalba, visų signatarų pasirašytas dviem egzemplioriais, kurių vienas perduotas dr. Jonui Basanavičiui, kitas – iki 1940 m. okupacijos saugotas Prezidento kanceliarijoje, tačiau nė vienas iki šių dienų neišsaugotas. Trečią egzempliorių signatarai pasirašė parengtą tuometinių okupantų – vokiečių kalba: jis buvo įteiktas vokiečiams. 1918 m. vasario 20 d. Nepriklausomybės Akto tekstas oficialiai perskaitytas Reichstage. Vokiško varianto likimas taip pat nežinomas.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybė atkurta su istorine Vyčio heraldika. Kad Lietuvos herbas ir ateityje būtų jau šimtmečius naudotas Vytis, diskusijų beveik nebuvo, tačiau dėl vėliavos įsiplieskė ginčai. Nepaisant dr. Jono Basanavičiaus daugiamečių pastangų, kuris dar nuo 1905 m. siūlė istorinę, nuo XV a. naudotą vėliavą su Vyčiu, po įvairiausių siūlymų 1922 m. tautine vėliava tapo trispalvė. Tuo metu Lietuvos raudona vėliava su Vyčiu daug kam asocijavosi su raudonomis revoliucinėmis vėliavomis, tai ir buvo vienas iš argumentų patvirtinant trispalvę. 1905 m. pradėtos diskusijos, liečiančios abi mūsų vėliavas, tęsiasi iki šiandien.

Turime didžiuotis, kad mūsų tautos tapatumo, valstybingumo simbolis Vytis – raitelis su kalaviju ir skydu – yra vienas seniausių herbų Europoje, pirmą kartą kaip valstybės ženklas panaudotas 1366 metais. Per šimtmečius iki šių dienų mūsų senasis herbas matė LDK galybę ir šlovę, Žalgirio mūšio ir kitas didžiąsias pergales, okupacijų skausmus, tarpukario laikus ir nelengvą kelią į dabartinę Lietuvą.

1940 m. Lietuvai praradus nepriklausomybę, Lietuvos valstybiniai simboliai uždrausti, 1941–1944 m. vokiečių okupacijos metu vėl leista naudoti Lietuvos heraldiką. 1944–1990 m. sovietų okupacijos metu Lietuvos valstybės simboliai okupantams kėlė pavojų, todėl buvo naikinami, o už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami, grėsė baudžiamoji atsakomybė už antisovietinę veiklą, dėl to senosios ar tarpukario Lietuvos heraldikos daug neišliko.

Prieš kelerius metus lankiausi savo prosenelio Viktoro Rakštelio namuose, kur pamačiau tikrą originalų tarpukario Vytį. Pamačiusi mano didelį susidomėjimą, ten gyvenanti prosenelio duktė Genovaitė Rakštelytė, gimusi 1927 metais, papasakojo istoriją apie šį tarpukario herbą. Mano prosenelis Viktoras Rakštelis, pažinojęs prezidentą Antaną Smetoną, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, 1923 m. dalyvavęs Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinėje akcijoje, vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos pasieniečių. Viktoro Rakštelio namų sieną tarpukariu bei pirmaisiais sovietų okupacijos metais puošė Lietuvos herbas Vytis. 1944 m. herbas buvo paslėptas ant krosnies. Paslėptas, bet nenugalėtas Vytis pusę amžiaus kantriai laukė savo dienos, kol Lietuva vėl taps laisva ir nepriklausoma.

Prieš kelias dienas 2015 m. vasario 16 d. proga mano proseneliui, Lietuvos tarpukario pasieniečiui Viktorui Rakšteliui nuo 1935 m. priklausęs Lietuvos pergalės simbolis – herbas Vytis buvo perduotas man. Esu įpareigotas šį Vytį išsaugoti dar ilgus metus, kad ateinančios kartos savo akimis galėtų jį pamatyti ir didžiuotis Lietuvos istorinėmis pergalėmis, bei padaryti viską, kad Lietuvos herbui daugiau niekada nereiktų keliauti į slėptuvę.