Poliklinikos turbūt vienintelės įstaigos, kuriose lankosi be išimties visi rajono gyventojai. Kažkas dėl ligos, kažkas dėl sveikatos, o kažkas tiesiog privalo tikrintis sveikatą, kad gautų gydytojo leidimą dirbti. Taigi, lankymosi šiose įstaigose, net ir būdamas visiškai sveikas ir laimingas, tikrai neišvengia nė vienas, kaip neišvengia akistatos ir su kaskart įvedamais pasikeitimais, naujovėmis ir itin originaliais sprendimais. Aikčiodama iš nuostabos, tikrai ne gerąja prasme, stebėjosi ir piktinosi skaitytoja Jadvyga.

„Skambinu dėl naujos tvarkos „naujojoje poliklinikoje“ (taip gyventojai vadina UAB „Ignalinos sveikatos centras“ – autor. past.). Šiaip jau aš nesu pretenzingas žmogus, kiekviename žingsnyje ieškantis kliūčių, bet nauja tvarka mane, ir, beje, ne mane vieną, labai papiktino. Atskubėjau į polikliniką pas gydytoją. Žiūriu, nėra laisvų spintelių viršutiniams drabužiams. Pasirėmusi ant palangės laukiau. Praėjo pusvalandis. Nieko. Prie manęs prisijungė dar vienas žmogus. Ant palangės dar beveik pusvalandį sėdėjome dviese. Vis dar nieko. Galiausiai visiškai susierzinau, nes jau nebegalėjau ilgiau laukti, mat atėjo laikas eiti pas gydytoją. Neiškentę pakalbinome registratores ir tada sužinojome, kad įvesta nauja naudojimosi drabužinėmis tvarka. Galiu paaiškinti ir Jums. Ateini į „naująją polikliniką“ (dar kitaip „uabą“), atsistoji į eilę registratūroje. Kai prieina tavo eilė, susimoki registratorei du eurus, gauni kvituką ir raktą nuo drabužių spintelės. Jei viskas gerai, eini pas gydytoją, o jei neužsiregistravęs iš anksto, vėl stoji į eilę registruotis pas gydytoją. Kai jau apsilankai visur, kur reikia (jei dar turi jėgų ir tavęs neapėmusi isterija), tada į eilę stoji trečią kartą. Priduodi kvituką (kurį privalai saugoti labiau nei save, nes tai vienintelis įrodymas, kad tu pasikabinai drabužius), raktą ir atgauni savo du eurus. Ar tai yra normalu?

Man registratorės paaiškino, jog nauja tvarka įvesta dėl to, kad nedori žmonės vagia labai vertingus raktų pakabukus, todėl nuspręsta įvesti tokią tvarką. O apie žmones kas nors pagalvoja? Kai kurie juk atvažiavę iš kaimų autobusais net verkia dėl tokios tvarkos. Pažįstu ne vieną žmogų, kurie net duonos nespėja užbėgt į parduotuvę, nes bijo pasivėlinti į atgal važiuojantį autobusą, mat užtruko pas gydytojus. O čia dar pusvalandį ar valandą reikia gaišti eilėse, kad viršutinius drabužius nusirengtum. Neįmanoma suvokti…“, – pasakojo ponia Jadvyga.

Nei šis, nei tas. Problema lyg ir ne kokia, bet kai pagalvoji apie savo laiką, supranti, kad ji vis dėlto yra. Ir šiuo atveju administracijai pacientai, matyt, mažiausiai rūpėjo, jei įvesta tokia tvarka. Mes visada labai skubame kuo greičiau atsikratyti senų gerų patikrintų metodų, griebiamės naujovių, automatizuojame, kompiuterizuojame, visų „gyvenimus“ pakabiname „internete“ ir neva labai saugiose duomenų bazėse, bet ne visada įvertiname visus „už“ ir „prieš“. Nieko nėra patikimesnio už tinkamai parinktą žmogų. Kažkas „sutaupė“ vieną darbo užmokestį, atleisdamas (ar niekada net nepriėmęs) žmogų (kad ir rūbinės darbuotoją) iš darbo, bet niekas nepaskaičiavo, koks realiai patiriamas nuostolis. Pirmiausia – jau vien tai, kad iš mūsų sumestų pinigų jam mokamos pašalpos, o kiek dar susideda iš to, kokius nuostolius ir nepatogumus kasdien patiria naująja tvarka besinaudojantys žmonės. Mūsų laikmečio problema – baimė mąstyti ir gyvenimas šia diena.

P. S. Vasario 4 d. iki pietų buvo „pakibusi“ tobuloji visoje šalyje bendrai naudojama pacientų registravimo duomenų bazė, dėl ko registratorės dokumentus pildė ranka, o pacientai, kuriems reikėjo išrašyti kompensuojamuosius vaistus, tuo metu jų neišsirašė, mat tik toji programa pacientui suteikia specialų numerį, kurį privalu įrašyti į kompensuojamųjų vaistų knygelę, nes be jo receptai negalioja. Štai jums paprasta, patogu ir greita… O jei dienelę kitą visai be elektros?